Dingo elektra. Vieną akimirką žiūrėjom filmą, o kitą telikas užgęso.


Blet, sakiau, kad mes to filmo galo nesulauksim!

- Kas per?.. – pradėjau.

- Velnias. – Nusikeikė Lukas. – Mano laiptinėje elektrą tvarkė, galvojau jau baigė. Pasirodo ne. Ot šūdas, nebegalėsim filmų žiūrėt. Ką čia nuveikus?..

- Nežinau... – tai tardama atsistojau ant žemės ir pradėjau eiti. Tik nelabai mačiau kur einu, mat buvo taip tamsu, kad nemačiau net savo rankų pirštų, nors prisikišau juos prie pat veido.

Tik staiga pajuntu, kaip mane apkabina rankos ir išgirstu balsą šnabždantį man į ausį:

- Užtat aš žinau.

Tada Lukas apsuka mane į save ir švelniai pabučiuoja. Na ir kas, kad nepažiūrėjome filmo? Užtat pradėjome kurti savąjį...



***



Sėdžiu Luko lovoje ir geriu kavą. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Nėra realybės, nėra nieko. Kol kas gyvenu anos nakties prisiminimais. Ir neleidžiu, kad mane kas nors blaškytų. Vakar buvo taip gera. Och. Buvo... Ai, įvairumo dėliai patys įsivaizduokit.

Ir vis dėl to mane išblaško. Tai Lukas. Ką tik nusiprausė po dušu ir dabar grįžo pas mane. O Dieve, koks jis sexualus. Velniškai.

- Labas rytas, brangioji.

- Labas rytas.

Baigiu gerti kavą ir atsigulu. Paskęstu tarp pagalvių. Hm.. Gal dar numigus... Bet kažkas man neduoda ramybės. Kažkas šiandien turi įvykti.

Penktadienis.

Na ir kas, kad penktadienis?

Penktadienis, 13 h.

Ką aš turiu daryti šiandien, 13 valandą?

Modelių atranka.

Staigiai vėl atsisėdu. Fuck, fuck, fuck. Modelių atranka! Kaip aš galėjau pamiršti? O Dievulėliau. Kiek valandų? 9 h. Man liko 4 valandos. Norisi verkti.

Pašoku iš lovos ir greitai pasirengiu.

- Kur skubi? – Susidomi Lukas.

- Man šiandien pokalbis dėl darbo. – Prišoku prie jo, trumpai pabučiuoju ir išlekiu pro duris. – Iki! – Dar spėju šūktelėti.

Taxi, taxi, taxi. Atvažiuoja, tfū.

Grįžtu namo ir bėgdama per visą butą rėkiu:

- ŠARLOTE!!!!!!!!!!!

Man atsako tyla. Kur po galais Šarlė yra? Negi vis dar savo „planus“ vykdo? Tokia kritinė akimirka, o jos nėra. Ne, nu šakės. Ką daryti?

Nu tiek tos. Nėra tai nėra. Reiks suktis pačiai. Nulekiu į drabužinę ir sustoju. Ką rengtis? Žinau, kad nereikia nieko puošnaus ir nereikia persistengti.

Ką reeeengtis? Dieve, Dieve, Dieve. Kur esi, kai tavęs reikia? Pirma reikia nusiraminti. Lėtai skaičiuoju nuo vieno iki dešimt. Giliai kvėpuoju.

Jau jaučiuosi geriau. Gerai, aš rami. Visiškai rami. Be panikos. Jokios panikos. Ką rengtis? Reikia išryškinti visus savo privalumus. Džinai ar sijonas? Mano ilgos kojos. Sijonas. Klostuotas, juodas. Toliau. Bliuskutė. Čia jau sunkiau. Reikia pagalvoti. Vienspalvė, dryžuota, su ornamentais? Žinau. Su taškeliais. Labai graži, bet paprasta. Juoda, su baltais taškeliais.

Rankinė. Reikia madingos. Laaabai graži. Didelė, balta, odinė. Batai. Paprasti juodi kablukai. Makiažas. Sunku. Reikia atrodyti gražiai, bet nepersistengti. Šešėlių gal nedėsiu. Blakstienas būtina padažyti. O ką daryti su lūpomis? Palikti nedažytas? Bet juk baisiai suskeldės. O, radau išeitį. Vazelinas. O plaukus paliksiu palaidus. Gražiai krenta.

Žvilgteliu į veidrodį. Nuostabu. Stiliukas - Black&white. Pusryčius jau pavalgiau pas Luką, taigi virtuvėje neužgaištu. Jau 11 h. Na dar turiu truputį laiko, išgersiu arbatos.

Begeriant išgirstu trinktelint duris. Aha, Šarlė parsirado. Girdžiu jos žingsnius. O po kelių sekundžių ir ji pati pasirodo.

Ohoho. Švyti lyg laimės kūdikis. Rimtai. Atrodo lyg šviesa nuo jos srūtų. O kokia įraudus, ajajai. Pala. Stooooop. Ar tik ne... negali būti. Taip greitai. Netikiu.

- Prisėsk, - tariu globėjišku tonu ir paplekšnoju kėdę šalia savęs.

Draugužė tyliai atsisėda.

- Taigi... – duodu užuominą.

Šarlė minutę patyli ir tada pratrūksta.

- Tu manęs nekaltink. Viskas vyko taip greitai, aš nespėjau net susigaudyti. Nuėjau į dailės parodą, eksponavo labai gražius paveikslus, - Šarlė baigusi dailę. – Paskui parodos rengėjas pasakė kalbą. Tada buvo vaišinama šampanu. Na aš apžiūrėinėjau paveikslus ir gėriau tą šampaną. Gal porą taurių. Bet tu juk žinai, man ir tiek užtenka. O tada... – Jaučiau, kad čia prasideda įdomumas. – Prie manęs priėjo toks vaikinukas. Nikas. Mes pradėjom kalbėti, pasirodo turim daug bendro... – Šarlės žvilgsnis nutola, ji užsisvajoja. – Tada jis pasiūlė užeiti pas jį į namus. Aš sutikau. – Šarlotė tirštai nurausta. – O paskui...

- Numanau kas buvo. – Pertraukiu ją. Ir pasileidžiu taip žvengti, kad net namo sienos dreba. Pasirodo mano spėjimas pasitvirtino. – Bet tu ir greita. – Nusistebiu ir vėl nusijuokiu.

- Baik! – sušunka draugė, bet ir pati kikena.

- Bet eik tu sau. Užmezgei romaną. Vauč.

- O ką tu darei? – dabar jau Šarlės žvilgsnis įtarus.

Mano eilė nurausti.

- Tą patį ką ir tu. – Ir vėl pasileidžiu žvengti. Ji pasižiūri į mane nustębusi, o tada irgi pratrūksta.

- O aš... aš... – žiopčioja Šarlotė. – Blemba.

Mudvi taip juokiamės, kad net ašaros ištrykšta.

- Oj oj, tušas nubėgs. – Išsigąstu. Pasiėmu nosinaitę ir atsargiai pasišluostau akis. – Tai kada vėl susitiksi su Niku?

- Šiandien. Eisim į dailės muziejų. –Nerūpesingai taria Šarlė. Bet žinau, kad po išorine ramybe verda jausmai. Ai, bet kai norės, pati viską pasakys.

- Oj blem, užsiplepėjom. Jau 12 valandų, man reik lekti.

- Į atranką varai?

- Aha.

- Tai sėkmės.

- Man jos prireiks... O gal ir ne.