Įeinu į patalpą ir su didžiuliu pasitikėjimu. Matau, kad sustatyta daug kėdžių, o ant jų sėdi apie 50 manekenių. Patalpos gale stovi vyras ir dvi moterys ir po vieną kviečiasi „makekenes“. Jas apžiūri, liepia pavaikščioti. Dauguma jų dar paduoda po kažkokį segtuvą. Ar gal albumą.

Velniava. Aš neturiu jokio albumo? Ką daryt? Nors matau, kad kai kurios panelės irgi neturi.

Su jau mažesniu pasitikėjimu savimi prisėdu ant vienos kėdės. Po pusvalandžio ir mane pakviečia.

- Labas. Aš esu Džordžas Braunas, o čia mano asistentės Dženifer ir Bri. – Jos abi man linkteli.

- Sveiki, - su šypsena pasisveikinu. Jaučiuosi panašiai kaip atrankoje.

- Tu naujokė?

- Taip.

- Esi dalyvavusi kokioje nors fotosesijoje?

- Dar ne.

- Vadinasi albumo neturi... – sumurma sau Džordžas. - Čia pirmas tavo kastingas?

- Aha.

- Gerai. Pažiūrėkime ką tu sugebi. Paduokit batus. – Džordžas paliepia asistentėm. Bri iš mašelio kurį turi pasidėjus šalia savęs, ištraukai juos. O kookie batai... Ohohoho. Su tokiais nesu vaikščiojus ir netgi nemaniau, kad kadanors teks. Jie buvo juodi, su skylute pirštui ir ant platformų. Bet ant kokių platformų! – Šios platformos yra 10 centimetrų. Apie kulniuką net nekalbu, - prabyla Džordžas. – Dizaineriai savo originalumui ribų nusibrėžę nėra, taigi niekada nežinia su kokiais drabužiais ar batais teks vaikščioti. Turi man įrodyti, kad sugebi vaikščioti su šitais batais. Pavyks - tu priimta. Jeigu susitvarkysi, tikiu, kad ir su suknelėm keblumų nebus.

O Dieve. Neįsivaizduoju, kaip paeisiu su jais. Šiaip ne taip apsiaunu ir atsistoju. Iškart vos nepragriūnu, įsitveriu į Džordžą.

- Nagi, nebūk ištižėlė. Tu gali, - ragina jis mane. – Pirmiausiai tiesiog paprastai praeik, o tada su podiumo eisena.
Gerai... žingsnis... antras... pradedu eiti truputį greičiau. Trečias žingsnis. Ir oplia, pargriūnu. Atsikeliu. Toliau einu. Ketvirtas žingsnis. Taip nueinu dar dešimt žingsnių. Dar kart pargiūnu. Na žodžiu, kol nueinu iki galo pargriūnu dar du kartus. Tai išvis... keturi kartai. Mane jau ima neviltis. Siaubas. Bet vat atgal pareinu nė karto nesuklupus.

- Hm... Na neblogai... Kitos pargriūna ir po dešimt kartų. Dabar pabandyk su podiumo eisena.

Taigi pakartoju visą eiseną tik šįkart koją statau prieš koją ir rankas užsidedu ant šono. Parklumpu vos kartą.

- Dar kartą.

Ach, kuo toliau, tuo geriau sekasi! Šįkart nė karto nepargriuvau.

- Na va, šaunuolė. – Nusišypso Džordžas. – Manau, kad susitvarkytum. Tu priimta. Tačiau namie dar pasitreniruok. Paprašyk kokios draugės, ar ko, kad paskolintų panašius batus.

- Ačiū, - padėkoju ir nusišypsau. Man jis patinka. Ir išvis, man visi žmonės čia patinka. Dievinu savo darbą.