Šios kelios savaitės buvo sunkios. Tik toks apibūdinimas tinka. Teko išklausyti isteriškus Šarlės tėvų balsus, daug kalbėti su gydytojais ir žinoma nepamiršti savo darbo. Tiesą sakant, tai vienintelis dalykas kuris man dabar teikia džiaugsmo. Sudalyvavau nemažai fotosesijų, pasirodymų. Ypač man patiko Lela Rose pasirodymas. Vilkėjau fantastišką rausvą suknelę.


Nunešiau Šarlotei keletą knygų, kad ligoninėje turėtų ką veikti. Viena iš jų vadinasi „Mergaitė su devyniais perukais“. Ten pasakojama apie merginą kuriai taip pat buvo nustatytas vėžys, labai sunkios ir retos formos. Bet ji išgyveno. Tikėjausi, kad ši knyga suteiks Šarlei daugiau vilties.

Beto, mes dabar daugiau kalbamės. Ji pasakoja apie juokingus ligoninės nutikimus, apie žavųjį jos daktarą M. ir chemoterapijos seansus. Man norėjosi žliumbti žiūrint kai Šarlei slenka plaukai. Kol kas pamažu, bet vis daugiau. Aš padariau su Niko fotoparatu kadrą „prieš“, kai dar nebuvo prasidėję gydymas. Šarlotė specialiai gražiai suveltais plaukais ir raudonom gundančiom lūpom iškėlus abu viduriniuosius pirštus tarsi rėkia ligai: „Nori manęs? Negausi!“. Šitą fotografiją ji įsirėmino ir pasidėjo šalia savo lovos ant spintelės. Sako, kad ji jai suteikia daugiau pasitikėjimo.

Dabar mes esame artimesnės draugės nei kada nors buvome.

Beje, Nikas. Puikiai tinkantis Šarlei. Juodi suvelti garbanoti plaukai, gražus kūno sudėjimas ir žalios akys. Jie abu kažkaip... dera tarpusavy. O aš to su Luku kažkodėl nejaučiu.

Šarlotė palūžusi, bet mes jai neleidžiam liūdėti. Aš, Nikas, Lukas. Taip pat Šarlė susdraugavo su Maiklu ir Kristina. Visi mes dabar tapome tarsi didelė šeima. Tik pasigedau Vanesos, bet kai paklausiau Maiklo kur ji, jis atsakė, kad išsiskyrė. Neklausiau kodėl, jaučiau, kad į šitą klausimą jis man neatsakys.

Dabar aš sėdžiu namie ir mąstau ką galėčiau nuveikti. Turiu nemažai pakvietimų į vakarėlius, daugumą jų parūpino Elė arba mano pažįstamos merginos. Bet neturiu noro eiti.

„Reikia apsipirkti“ – lėtai atplaukia mintis man mirkstant vonioje. Teisingai, štai ko man reikia. Būtent...

Atsikeliu, apsirengiu, pasidažau ir nučiuožiu į Bloomingdales.

Nusiperku dvejus paltus (jų niekada nebus per daug), aulinius batus, paprastus batelius, batus iki kauliuko (batų irgi niekada nebus per daug, nebandykit prieštaraut!). Jau beveik žiema, taigi reik atnaujint garderobą. Dar įsigyju stilingai nublukintus džinsus, krūvą maikučių, vakarinę ir klubinę sukneles, rankinuką, švarkelį... Žinome neapsieinu ir be kosmetikos. Naujas Max Factor tušas, Chanel akių šešėliai, Clarins veido kremas, taip pat lūpdažis ir L‘Oreal Paris makiažo pagrindas. Bei aišku visokie niekučiai voniai: dušo želė, šampūnas, vonios putos, tie kvapnūs dalykėliai kur tirpsta vandenyje...

Seniai reikėjo apsipirkti. Ir tas jausmas kai paduodi savo kreditinę, ją nubraukia, paduoda pirkinių maišelius ir tu pajunti, kad dabar visi daiktai esantys maišeliuosi yra tavo ir tik tavo! Tada jautiesi laimingiausia pasaulyje.

Su kuo palyginti? Tarsi marcipanas tirptų tavo burnoje, tarsi tas adrenalinas kurį junti kai atlieki kažką neleidžiamo...

Ši diena – ramybės. Per visas tas savaites nerimo, jaudinimosi ir apsimestino linksmumo. Dabar aš tikrai pasijaučiau laiminga. Taip, aš parduotuvių maniakė. Pripažįstu ir nesigailiu.