Aš čia! Negaliu patikėti! Pagaliau atskridau į vienintelį rojų žemėje – Niujorką. Tiesiog drebu iš susijaudinimo. Tiesa, ne aš viena. Šalia manęs dreba ir mano geriausia draugė Šarlotė.

Susipažinau su Šarle universitete. Kadangi ji taip pat pamišusi dėl drabužių ir batų kaip ir aš, normalu, kad iškart susidraugavome. Pamenu kartą man pusseserė parvežė iš Londono naujus Calvin Klein batelius. Kai tai pasakiau Šarlei jos akys suapvalėjo kaip lėkštutės: „Calvin Klein?! Tu gal juokauji? Greičiau duok pažiūrėti!“. Už tai aš ją ir mėgstu. Neburba kažko po nosimi, kaip mano ana kambariokė, Džesika būtų: “Calvin Klein, na ir?..”

Dar prieš su ja susipažindama nutariau, kad kai tik baigsiu universitetą važiuosiu į užsienį. Tikrai neketinau trunyti toje Lietuvoje.

Taigi, kai sumaniau važiuoti į Niujorką, iškart pagalvojau, kad reikia pasikviesti kartu ir Šarlotę. Maniau, kad tai bus sunkus darbas, kadangi ji nelabai mėgsta važinėti po tolimas šalis, tačiau vos paminėjau Gucci ir Armani ji nurūko į kambarį krautis būtiniausių daiktų…

Ir štai, dabar mes stovime Niujorko gatvėje ir dairomės. Aš žinojau, kad dangoraižiai didžiuliai, tačiau jie tiesiog milžiniški. Atrodo kilometrinio aukščio. Po 10 minučių spoksojimo susiprotėju pakviesti taksi.

- į Ritz viešbutį, prašyčiau.

Bevažiuodamos, apimtos pagarbios baimės mes dairomės po naktinį Niujorką. Žinot, niekada nebuvau pamanius, kad vienoje gatvėje gali būti tiek parduotuvių. Kai tik vieną pralekiam, tuojau pat ją pakeičia kita. Ir taip be galo.

Ir staiga mes pravažiuojame parduotuvių parduotuvę - Saks Fifth Avenue. Aš tiesiog sustingstu. Tiesiai prieš mane stovi vienas populiariausių pasaulio prekybos centrų! Pastatas didžiulis, languose dega šviesos. Netgi matau drabužių kabyklas, manekenus ir batų lentynas!

- Šarlote, atsisuk! – vos nespiegiu aš.

Ji atsisuka. Ir išsižioja tikrąja to žodžio prasme. Aš smagiai sukikenu iš jos minos.

- Neįtikėtina ar ne?

Ji dar neatgavus žado spokso pro langą. Puikiai Šarlotę supratau...

Pagaliau atvažiuojame prie viešbučio. Taksistui nepagailiu arbatpinigių, kad nepagalvotų, jog mes kažkokios šykščios turistės. Viešbutis, - kaip ir viskas Niujorke – atrodo prabangiai. Aplink marmuras, viskas aukščiausios kokybės.

Patraukiame prie registratoriaus.

- Kuo galiu padėti, panelės? – maloniai pasiteirauja jis ir nusišypso žavinga šypsena.

- Mes norėtumėm kambario trims naktims, - nusišypsau ir aš. – Nebūtinai prabangaus.

- Jūsų vardai?

- Aš esu Elis O’Keidi, o čia mano draugė Šarlotė Heivud.

Na mano pilnas vardas iš tikrųjų yra Alisija. Mano tėtis pats yra iš Amerikos taigi reikalavo, kad aš turėčiau vardą bent kiek panašų į amerikiečių. Bet aš savo vardo nemėgstu taigi visur prisistatinėju jo trumpiniu.

- Gerai, tuojau pažiūrėsiu kuo galiu padėti. – Jis nusisuka į kompiuterį, pabarškina mygtukais ir kažką įdėmiai apžiūri. – Jums paskyriau 119 kambarį, 3-iame aukšte. Mokėsite dabar ar vėliau?

- Dabar. – atsakau aš ir paduodu jam savo VISA kortelę. Jis ją perbraukia per kompiuterį ir gražina man.

- Linkiu malonaus poilsio, - ir dar kartą žaviai nusišypso.