Kai atidarome duris ir vėl abstulpstame. Tai jie vadina kukliu kambariu?!

Čia yra virtuvė, didžiulė vonia ir du miegamieji. Kai ižengiame į pirmąjį ir pamatome gigantišką lovą, lyg atspėjusios viena kitos mintis mes staigiai nusispiriame savo batus ir klykdamos lekiame prie lovos, o tada griūname į ją. Ji tookia minkšta, kad atrodo smengame joje.

O tada abi surinkame:

- Aš myliu Niujorką!!!

Ir pasileidžiam kaip išprotėjusios kvatoti.

Kiek vėliau, jau kaip civilizuoti žmonės, nueiname į virtuvę ir pasidarom po puodelį kavos.

Ją geriant man kyla nuostabi mintis.

- Šarlote, žinai ką?

- M?

- Eime apsipirkti!

Ji truputį pamasto, nusišypso ir taria:

- Žinoma. O kur eisime?

- Aišku, kad į Saks, kur daugiau?

Taigi po pusvalandžio mes jau stovime prie Saks parduotuvės durų.

- Pasiruošusi? – klausiu jos baisiai jaudindamasi.

- Žinoma. – nors matau, kad ji susijaudinusi ne mažiau už mane.

Ir mes įžengiame. O tada apsvaigstame. Čia tiesiog... tiesiog... rojus! Nu kitaip nepavadintum. Didžiulė patalpa, tačiau nei žmonių nei jokių baldų nematyti tik liftas. Staiga šalia savęs pamatau parduotuvės katalogą. Paimu jį, pamaniusi, kad galbūt jis padės čia susigaudyti. Tačiau vos perskaitau pirmą sakinį, vos neapalpstu. Šitoje parduotuvėje yra dešimt aukštų.

Dešimt aukštų. Dešimt aukštų drabužių, batelių ir aksesuarų! Aš buvau teisi – čia tikrai rojus.

Tylėdama paduodu katalogą Šarlei. Matau, kad ji irgi iš laimės ruošiasi
nualpti. Greitai pasiėmu kitą katalogą ir galvoju ko man reikia.

Na tiesą sakant, man reikėjo visko, kadangi išvažiuodamos iš namų nepasiėmėm jokių daiktu išskyrus būtiniausius (telefoną, piniginę, dokumentus ir šiektiek kosmetikos). Mes čia atvykome ne šiaip apsilankyti. Čia mes pradėsime naują gyvenimą. Apsigyvensime. Na, o jeigu naujas gyvenimas, tai ir nauji daiktai.

Vis dėl to, nusprendžiau, kad pirmiausiai reikia rankinės. Šita jau gana nudėvėta. Taigi aš patraukiu į 5-ą aukštą kur jos sudėtos, o Šarlė patraukė į 8-ą, vieną iš trijų batų aukšų, nes jai sakė būtinai reikia naujų batų.

Kai pakylu į 5-a aukštą ir vėl vos neapalpstu. Čia tiek rankinių... Pajutau, kad vienos neišsirinksiu, tad nusprendžiau įsigyti kelias. Juk atsarga gėdos nedaro ar ne?

Taigi vaikštau iš vienos parduotuvės į kitą, atmintyje fiksuodama visas rastas rankines. Atrodo neįmanomas daiktas neišsirinkti jų mažiau negu 100... Tačiau pagaliau išsirenku 6-ias. Na gal kiek per daug, sutinku, bet nieko negalėjau sau padaryti... Netgi tas 6 išsirinkti buvo ganėtinai sunkus darbas, tačiau aš susidariau sarašą, kada, kur ir kokios rankinės man reikia:

1. Kai noriu atrodyti madingai;
2. Kai einu į pobūvį;
3. Kai einu apsipirkti;
4. Kai einu pasivaikščioti;
5. Kai einu į darbą (kol kas dar jo neturiu, bet manau greitai susirasiu);
6. Kai einu kur nors su draugais.

Na štai, manyčiau šiandien jau pakaks pirkinių, taigi dabar reikia susirasti Šarlę. Bet matau, kad ji jau kaip tik prie manęs eina.

Bet pala, pala. Ji juk sakė, kad jai reikia vienos poros batų ar ne? Tai kodėl aš matau jos rankose tris maišelius, ir kiekviename iš jų yra po dvi dėžutes? Smagiai vypteliu. Vadinas ne aš viena neatsispyriau potraukiui pirkti.

- Ar nepadauginai? – nusišaipau.

- Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave, - juokdamasi atsako ji.

Kas tiesa, tas tiesa. Aš laikau net 5 maišelius...

- Gal jau traukiam namo? – teiraujasi Šarlė.

- Palauk, aš dar noriu nusipirkti kompiuterį.

- Tai aš einu su tavimi!

- Gerai.

Seniai norėjau įsigyti kompiuterį, o dabar pasitaikė puiki proga. Kai ėjome į Saks pastebėjau šalia esančią elektronikos parduotuvę. Ten su Šarlote ir patraukiam.