Pagaliau grįžtame į viešbutį.

- Tfū, kaip nusivariau, tas kompiuteris nemažai sveria – tariu aš.

- Aš irgi nusivariau. – pritaria man Šarlotė.

Įsigyjau nuostabų iMac kompiuterį ir... na ir dar telefoną. Sutinku, kad man jo nereikėjo, prieš 2 mėnesius buvau nusipirkus naują, bet jis buvo toks žavus, negalėjau atsispirti! Jo šonai ir galas buvo šviesiai violetiniai ir išmarginti visokiausio dydžio ir violetinių atspalvių burbulais, beto jis buvo liečiamas.

Abi su Šarle paeiliui palendam po dušu, pavakarieniaujame, o tada atsidarau savo naująjį kompiuterį.

- Dabar mes ieškosime buto! – džiugiai surinku aš.

Na galų gale reiks kur nors gyventi, beto, kambarį užsisakėm tik 3 dienoms. Atsidarau svetainę su parduodamais butais ir ieškyklę.

- Ė, Šarle, kokių mums kambarių reikia?

- Virtuvės žinoma...

- Svetainės...

- Vonios...

- Miegamojo tau ir man...

- Ir žinoma didžiulės drabužinės! – pabaigiame abi ir vėl lūžtam.

Suvedu visus duomenis ir paspaudžiu ieškoti. Ir atsiveria trys puslapiai parduodamų butų...

- Hm... – numykiu aš, - bus sunkoka.

Tačiau apsirinku. Mano akį iškart patraukia parduodamo buto skelbimas kuris yra... SoHo rajone. Jėzau, negaliu patikėti! Butas SoHo rajone. Niujorkas nesiliauja manęs džiuginti!

- Ką manai, Šarle? – Ir parodau jai skelbimą.

- Idealu, - matau jog ji vos laikosi neklykus iš džiaugsmo, tačiau šiaip taip atsako lygiu ir ramiu balsu.

- Tai perkam? – Paklausiu aš.

- Kas čia per klausimas?! Aišku, kad taip! – Sušunka ji nebeišlaikiusi.

- Gerai.

Surenku numerį pardavėjo ir susitariu su juo dėl buto.

- Galėsime ten įsikraustyti po dviejų dienų, - džiugiai pranešu.

- Nuostabu. – Kvailai išsiviepia Šarlė. – O dabar gal išvyniojame pirkinius?

- Žinoma, - pritariu puikiai nusiteikusi.

Kai Šarlotė man parodo savo batelius, man belieka tik pasakyti „ak“. Nėra jokių žodžių pasaulyje, kad pasakytum visų batelių grožį. Tačiau man ypač man patiko vieni. Tai buvo šviesiai rožiniai bateliai, su skylute pirštui, jų šonai su nuostabiu gėlių raštu, o priekyje maža rožytė.

- Aš ir tokių noriu! – Ir nejučia patempiu lūpą.

- Nesijaudink, paskolinsiu. – Matydama tokią mano išraišką, Šarlė net susijuokia. – O dabar pažiūrėkim tavo rankines, - pasiūlo.

Taig seka dar vienas pusvalandis žodelių „ak“. O kai ištraukiu iš maišo nuostabią, šviesiai mėlyną Chanel delninukę, Šarlotė vietoj susileidžia. Tiesiog susilydo. Prisipažįstu – ir pati ją pamačiusi ištirpau.

- Jeigu aš tau skolinsiu batelius, tai tu turėsi man paskolinti šitą delninukę, - pareiškia ji.

- Neprieštarauju, - tariu ir leidžiu sau nusišypsoti.

Tada įsijungiame muzoną ir pasileidžiam kraipytis ir vapytis prieš veidrodį. Padarom tokių pozų, kad griūk negyvas. Tiesa, aš netyčia ir pargriūnu iš juoko... O tada juokiamės dar labiau. Galų gale įskausta pilvai.

- Manau laikas pasinaudoti Niujorko malonumais! – Pareiškia Šarlotė.

- Ką turi omeny?

- Reikia eiti į klubą ir atšvęsti tokią nuostabią dieną!

- Puiki mintis, - pritariu.