Aš prisėdu ant kėdės kitoj stalo pusėj ir pradedu pasakoti. Na kai ką biški pagražinu, bet kas gi sako visą tiesą? Matau kaip mano draugužė pamažu linksmėja, kai kur netgi sukikena.

Susitaikymas.

Pas mus su Šarlote biški kitoks susitaikymas vyksta, negu paparastas „atsiprašau“. Kai suspykstam, mes dažnai nesikalbam, ir tiesiog sėdim patemtpusios lūpas. Bet staiga kažkuri iš mūsų atrandą temą, nu jau tokią tokią, kad negali ištverti nepadiskutavusi su kita. Taigi įsiplepam ir susitaikom. To nereikia sakyti ar klausti. Pačios suprantam. Štai dabar įvyko būtent toks susitaikymas.

- Tai tu prinešiai tų rožių? – Paklausiu Šarlės kai viską papasakoju apie aną vakarą.

- Kokių rožių? – nustemba ji.

- Nagi kur ant mano spintelės.

- Nea. O atviruko ar kokio laiškelio nebandei išekoti?

Rimtas. Nulekiu į kambarį ir pradedu atsargiai knistis tarp rožių. Kai jau beveik nebesitikiu ko nors rasti, pamatau kyšantį melsvą kamputį. Timpteliu jį ir ištraukiu atviruką. Atverčiu ir perskaitau: „Šios rožės nublanksta prieš tavo grožį. Lukas“.

Ak, kaaaaaaaaaip miela. Nusprendžiau paskambinti jam ir padėkoti. Surenku numerį. Pyp. Pyp.
Pyp.

- Alio, - moteriškas balsas.

Ups, gal suklydau. Numetu ragelį ir surenku numerį iš naujo.

- Ė, nu davai, nestumk, arba sakai kas esi, arba baigi skambinėti – vėl tas pats balsas.

- Tai kas tu? – Piktai paklausiu.

- Vikaaaa, - nutęsia.

- Blemba, ką pas tave veikia Luko telefonas?

- Nu aš jo mergina, tai ką, negaliu jo telefonu atsiliept?