-KELKIS!!! – Išgirdau šaukiant.

Blemba, kas čia toks durnas, mane žadina? Argi žmonės nesupranta, kad kai kas dar nori nusnūsti po tokios audringos naktelės?

Su didžiulėmis pastangomis, šiaip ne taip, praplėšiau akis. Ir pamačiau kitas akis. Mėlynas. Šarlės.

- K nri? – išstenėjau.

- Davai tiktai kelies, ir pasakoji kas vakar buvo.

Pažiūrėjau į laikrodį. 09:02 h. Suvaitojau.

- Dok man pamegot! – Išspaudžiau.

- Ko dar? Tai jau ne. Kelies. Staigiai.

Šarlė paėmė ir nutraukė nuo manęs kaldrą.

- Šalta! Grąžink.

- Net nemanau.

Tai mane įsiutino. Nu palauk tu man. Staigiai pašokau nepaisydama galvos skausmo, trimis dideliais žingsniais priėjau prie Šarlės ir tiesiog plėšte išplėšiau kaldrą. Ji pasižiūrėjo į mane it stabo ištikta.

Tada aš atsiguliau atgal į lovą, susivyniojau į kaldrą ir pasistengiau užmigti.

Pavyko.

Išmiegojau net iki pirmos valandos. Buvo taip gera... O dar prisiminus aną vakarą, mmm... Bet galų gale vistiek teko keltis. Pasirąžiau, nusižiovaujau... Ir taip ir likau išsižiojus. Pamačiau ant savo spintelės prie lovos gal kokį 100 rožių.

-Oho... – nusistebėjau. – Šarle, tu čia prinešei tų rožių?! – Sušukau.

Tyla. Greičiausiai įsižeidė dėl ryto. Atsikėliau, apsivilkau chalatą ir nuėjau į virtuvę. Kaip ir tikėjausi, Šarlotė sėdėjo ant kėdės, gėrė kavą ir skaitė laikraštį.

- Labas, - nedrąsiai pasilabinau.

Tyla.

- Atsiprašau dėl ryto. Bet suprask ir mane. Juk buvo audringa naktelė, grįžau girta, o tu mane iš pačio ryto žadini.

Visiškas ignoravimas.

- Nori išgirsti kas atsitiko vakar?

Cha, ignoruok tu man po šitokio sakinio! To netgi Šarlotė nesugebėtų. Jau matau kaip ji atsipalaiduoja ir atlyžta.

- Geraaai... – nutęse ji.