Įėjusi į restoraną apsižvalgiau ieškodama Luko. Pamačiau man mojuojantį iš galo. Pasileidau prie jo.

- Sveikas tariau.

- Labas, - tarė jis. Ir nusišypsojo šelmiška šypsenėle, nuo kurios aš apsvaigau.

Prie mūsų priėjo padavėjas ir padavė meniu.

- Taigi... Ką užsisakysi? – Paklausė Lukas.

Leptelėjau pirmą patiekalą šovusį į galvą.

- Krevetes ir vyno.

O jetau kaip susimoviau! Nė karto nesu valgiusi krevečių ir net nemoku jų išimti. O Dieve.

- Gerai.

Lukas pasisuko į padavėją.

- Man austrių, o damai krevečių. Ir prašyčiau geriausio vyno kokio tik turite.

Kai padavėjas nuėjo Lukas įsmeigė į mane savo akis. Jos buvo keistos spalvos. Kažkokios nei mėlynos, nei pilkos. Pilkšvos.

- Dabar galime pasikalbėti, - tarė jis.

***

Vakaras buvo nuostabus. Daug šnekėjome, juokemės ir valgėm. Prisipažinau Lukui, kad pirmą kartą valgau krevetes ir jis buvo labai malonus, pamokė mane kaip jas išimti.

O kai atėjo laikas desertui... Niekaip nesugebėjau išsirinkti vieno. Visi pavadinimai viliojo ir visi atrodė skanūs. Kai tai pasakiau Lukui, jis tik nusijuokė.

- Tada užsisakykim visų, - tepasakė.

Taigi prisivalgėm tiek, kiek turbūt nė vienas savo gyvenime nebuvom valgę. Paskui ėjom pašokti. Aš šokau puikiai, o Lukas nenusileido man.

Bet viskam ateina pabaiga.

Vakaras irgi baigėsi.

Lukas mane parvežė namo ir palydėjo iki viešbučio. O prieš išeidamas trumpai mane pabučiavo. Tada apsisuko ir nuėjo link savo mašinos.

Aš tik nervingai sukikenau. Buvau išgėrus turbūt pusę butelio raudonojo vyno, jeigu ne daugiau. Šiaip ne taip nusigavau iki kambario ir atsirakinau duris. Užėjau į Šarlotės kambarį. Pamačiau ją miegančią. Jau norėjau ir aš eiti gulti, bet staiga išgirdau, kad Šarlė kažką sako. Tyliai prislinkau prie jos ir ištempiau ausis.

- Ne... Nelaižyk... Bjaurus šuo... Nenoriu...

Turbūt sapnavo savo šuniuką Saldainį, kurį paliko Lietuvoje.

Kai Šarlė jį isigijo, vis nesugalvojom jam vardo. Tik vienąkart aš leptelėjau „Koks mielas, tikras saldainiukas“. Nuo tada jis ir tapo Saldainiu...

Staiga man viskas pasirodė labai juokinga. Ir mieganti Šarlotė, ir jos šuns vardas ir jos sapnas. Viskas. Turbūt dėl to kaltas alkoholis, o gal ir tai, kad Šarlė miegodama labai juokingai mosikavo rankomis.

Aš nesusilaikiau. Pasileidau garsiai žvengti. Ha ha ha ha ha.

Mano draugužė staigiai atsisėdo.

- Kas per velnias? – Sušuko. – A, čia tu, - tarė pažvelgus į mane ir nusiramino. Tada dar kart pakarotojo, tik šįkart be galo susidomėjusiu balsu. – Tai čia tu... Nu dabar neišsisuksi, viską man papasakosi, juo labiau, kad pažadinai.

- Nea, nieko nebus, - pasakiau. – Šarle, tu pažiūrėk į mane: aš juk mirtinai girta. Kaip aš tau galėčiau ką nors pasakot? Geriau padarykim taip – aš nueisiu miegot ir tu nueisi miegot. Tada ryte abi atsikelsim, ir aš tau viską papasakosiu, ok? Beje, perduok linkėjimu Saldainiui.

Išbėrus šitą tiradą, nusižvengiau ir nuėjau į savo kambarį. Čiuju Šarlė taip ir liko nieko nesupratus, pričiom čia jos šuo...