Aš užsisakau atpalaiduojantį masažą, viso kūno depiliaciją, mirkimą šokolado vonioje, manikiūrą ir pedikiūrą. Visą laiką svajojau pamirkti šokolado vonioje!

Šarlė užsisako tą patį, tada susimokam.

Ir spėkit ką – ogi mums tai atsieina visus 300 dolerių. Na kagi, dabar aš, jeigu nesusirasiu darbo, sėdėsiu be cento kišenėje.

Bet patikėkit, pricedūros buvo to vertos. Kai mane išmasažavo jaučiausi lyg naujai gimusi. Jeigu taip kasdien, tai mano gyvenimas taptų lengvas kaip plunksnelė... Na visa kūno depiliacija nebuvo labai maloni, tačiau gelbstės ateityje. O jau šokolado vonia... O Dieve, tai geriausias pasaulyje išrastas dalykas po Cristian Louboutini aukštakulnių! Gaila, jog man to šokolado neleido suvalgyti... Pedikiūras ir manikūras taip pat nuostabūs, niekada nesu turėjusi gražesnių nagų. Na pasirinkau Prancūzišką. Paprasta, elegantiška, tačiau vis tiek žavu. Be to, čia manikūrą daro tiesiog pasakiškai.

Pagaliau apsivaliusios ir atsipalaidavusios, vos neskrajodamos padangėmis grįžtame į viešbutį. Man atrodė, tuoj, tuoj ir išlėksiu pro viešbučio stogą! Niekada nesijaučiau taip gerai.
Pažiūriu į laikrodį. 17:30. Taigi turiu valandą (30 min. Nuvažiuoti, nes labai didelės spūstys.). Abi su Šarle vienbalsiai nutariame, kad jokios šukuosenos man nedarysime, paliksime plaukus palaidus lengvai kristi ant pečių. Tada aš apsirengiu ir pasidažau.

Čia naujos kosmetikos taip ir nespėjau įsigyti. Taigi naudoju savo senąją „Essence“. Kiek prisimenu ją visąlaik pirkdavau, kadangi ji buvo tikrai geros kokybės ir pigi. Sutinku, kad Maybelline NY dar geresnė, bet kai man buvo 14 metų tai tikrai negalėjau leisti sau pirkti tušų už 50 litų.

Kai viskas atlikta pasižiūriu į veidrodį. Pati negaliu patikėti, kad čia aš. Atrodo, kad iš veidrodžio į mane žvelgia princesė nužengusi iš pasakos. Tada užmetu akį į laikrodį – kaip tik laikas važiuoti.
Pagriebiu savo rankinuką, pakšteliu Šarlei į žandą ir lekiu žemyn kur manęs laukia geltonas taxi. Bevažiuodama ir vėl prilimpu prie lango. Ir vėl žaviuosi naktiniu Niujorku. Atrodo egzistuoja du Niujorkai – dieninis ir naktinis.

Po 20 minučių pagaliau atvažiuojame prie restorano.

Išpradžių pagalvojau: „Ar čia tas pats restoranas?“, bet pamačiau pavadinima „San Lorenzo“. Pripažįstu – šito tikrai nesitikėjau. Restoranas vienas prabangiausių kiek esu mačiusi savo gyvenime. Gražūs, tamsaus medžio staliukai su mėlynomis staltiesėmis, o ant jų žvakės. Minkštos, mėlynos kėdės. Auksiniai šviestuvai.

Žengiau ant raudono, mikštučio kilimo. Jaučiausi kaip Liusi Liu, einanti atsiimti savo apdovanojimo. Plačiąja prasme taip ir buvo. Ėjau atsiimti savo vakaro apdovanojimo – pasimatymo su Luku.