Aš nelaukus kol jis dar ką nors pasakys apsisukau ir išėjau. Grįžau į viešbutį. Buvau dar biški susierzinusi, tačiau galų gale atgavau gerą nuotaiką. Juk šiandien kraustymosi į naują butą diena!

- Paaaaaaaasiruošusi? – su tokiu klausimu mane pasitinka Šarlė vos tik aš įžengiu į kambarį.

Man net nereikia klausti kam, žinau ir taip.

- Nėėėė kiek, - atsakau jai ir nusijuokiu. Draugė irgi nusijuokia. – O Dieve, -suaimanuoju aš, - juk reiks susidėti daiktus...

Kaaip tingiu, šakės. Visas tas dėliojimas, pakavimas... Patikėkit, per tas tris dienas mes viešbučio kambarį sugebėjome paversti kažkokiu... drabužių uraganu. Nu kitaip nepavadinsi. Pro batelius ant grindų praktiškai buvo net neįmanoma praeiti, visi staliukai esantys kambaryje užversti drabužiais, o apie vonią net nekalbu... Aš tai nieko jai nepadariau, užtat Šarlė... Ohoho. Ji per kelias dienas sugėbėjo prisipirkti kalną kosmetikos, visokių aliejų, burbulų voniai, kvepalų ir išdėlioti juos po visą vonią... Vienu žodžiu, kambary ir vonioj – chaosas. Laimė, kad dar virtuvės neapvertėm aukštyn kojom.

Bet po poros valandų šiaip ne taip susidedam drabužius, batelius ir visa kita. Apsikrovusios maišeliais nulipame į registratūrą. Grąžiname raktą.

Tada išeiname į gatvę ir pasigauname taxi. Mes tiek apsikrovusios, kad tenka pusę mantos dėti į mašinos bagažinę. Ačiū Dievui, vairuotojas buvo malonus ir nebambėjo. Dar ir padėjo!

Su Niujorku biški jau apsipratome, taigi nebešūkčiojam kaip beprotės vos ką nors pamačiusios. Šarlotė kol važiuojame tvarkosi nagus, o aš apimta transo sėdžiu ir mąstau.

Kaip gi čia bus su tuo modelio darbu? Kai pagalvoji, turėtų būti ir smagu, ir patirties daug įgytum, ir mados pramonėje suktumeisi, ko aš visąlaik norėjau. Kitą vertus, pamenu kai dar maža buvau, tai kiekvieną darbo dieną, 16 valandą, niekur nekeldavau kojos iš namų, nes rodydavo laidą „American Next Top Model“. O ten tai būdavo... Rodydavo, kaip merginos pykdavosi, kaip kartais modelis susirgdavo, žiauriai jausdavosi, tačiau vistiek darydavo nuotraukas. Kaip kartais kitos merginos net neišmokdavo žodžių, kai reikėdavo filmuotis reiklamoje. Na ten kai pažiūri tai iškart nusileidi iš svajonių pasaulio.

Ir vis dėl to aš to noriu. Noriu noriu noriu.

- Ką? – Pabudina mane Šarlotė iš transo.

- Kas ką? – Nesusigaudau.

- Ką ten burbi?

- Nieko, - atsakau išraudonuodama. Pasirodo garsiai pradėjau murmėti „noriu“. Ups...

O štai ir atvažiuojame prie naujosios gyvenvietės. Gyvensime dangoraižyje. Jėj! Nudžiungame kaip maži vaikai gavę saldainį. Taxistas maloniai pasiūlo mums padėti užtempti visus maišelius ir lagaminus.

Taigi visi trys apsikrovę daiktais įeiname į laiptinę ir išsikviečiame liftą. 16 aukštas... Kyyylame... Kyyylame... Atvažiaaavome. Išeiname iš lifto. Tada padedu savo mantą ant žemės ir iš kišenės išsiėmu raktą. Įkišu jį į spyną ir pasuku. Giliai įkvėpiu ir nuspaudžiu rankeną.