Mačiau buto nuotraukas, tačiau jis vistiek mane probloškė. Na koridorius kaip koridorius. Žalios sienos, užkabinti keli paveikslai, yra nedidelė spinta susidėti lauko drabužiams ir batams, taip pat suoliukas. Einant koridoriumi patenkame į svetainę. Ji tiesiog nežmoniško dydžio. Baltos sienos ir lubos, tikmedžio grindys. Ant jų patiestas nedidelis Art deco stiliaus kilimas. Pastatyta balta odinė sofa, primėtyta daug tamsių spalvų pagalvėlių. Už jos buvo didelis paveikslas. Kas ten pavaizduota, turbūt gyvenime nesuprasiu. Šalia sofos pastatytas ovalo formos stiklinis staliukas. O priešais stovi tikmedžio komoda su šešiais dideliais stalčiais ir ant jos televizorius. Šone pastatytas židinys.


Viskas buvo labai įspūdinga, bet geriausia... geriausia buvo langas. Jis ėjo per visą sieną ir per jį matėsi koks ketvirtadalis Niujorko. Kai priėjau arčiau ir pažvelgiau žemyn, man apsvaigo galva. Juk vis dėl to, šešioliktas aukštas... Pro langą mačiau viską. Dangoraižius, zujančias mašinas ir mažus juodus taškiukus – žmones. Netgi rodos matau Saks!

Tada pasukame į šoną ir įeiname į virtuvę. Ji taip pat nuostabi. Vyrauja žalia spalva. Žali stalčiai, spintelės... Stovi nedidelis, apvalus staliukas iš kažkokio šviesaus medžio, o prie jo pastatytos keturios kėdės. Dar kartą – nuostabu.

Šarlė dar pasilieka geriau apžiūrėti virtuvės, o aš ant pirštų galų nusėlinu apžiūrėti miegamųjų. Atidarau vienas duris ir lieku pritrenkta.

Šakės. To tai neisitikėjau. Po viso to... milžiniškumo – gal taip reiktų pavadinti, - mane tai tikrai pritrenkė. Kambarėlis buvo mažas kaip kišenė. Violetinės sienos ir vėl gi – tikmedžio grindys. Pastatyta viengulė lova ir šalia jos timedžio spintelė. Ir abu šie daiktai užimė visą kambario plotą. Tik staiga pamačiau kažkokią lentelę prikalta prie sienos. Ant jos buvo parašyta “Permiegoti daug vietos nereikia, užtat susidėti drabužiams – taip”.

Mane dar kartą pribloškė. Šį kartą užrašo teisingumas. Juk tai tikra tiesa. Matyta, kad čia gyventa parduotuvių maniakės.

Išgirdau šūksnį. Cha, turbūt Šarlė pamatė tą patį. Jau noriu eiti pas ją, tačiau ji greitesnė. Atėjo pas mane stiklinėmis akimis. Užjaučiu ją. Šarlei reikia daug... erdvės. Jai... blema, nepamenu žodžio. Nu kažkokia ten fobija.

- Nesijaudink, praeis. – Guodžiu ją. – Manau. Gal geriau einam drabužinės apžiūrėti?

Šarlė kaip mat pralinksmėja. Taigi patraukiame prie dar vienų durų. Giliai įkvėpiame ir atidarome, o ten... vonia.

Suklydom. Uuups. Bet vonia graži. Laabai graaži. Maarmuras. Burbulinė vonia... Balti kilimėliai... Mmm... Nu gerai užteks, varom prie drabužinės.

Taigi sustojame prie paskutinių durų. Dar kartą giliai įkvėpiame ir atidarome. Ir... Nualpastam. Juokauju. Bet rimtai, jausmelis, kad tuoj apalpsiu. Drabužinė milžiniška. Devizas mano kambary dar kartą pasitvirtino. Spintos, komodos, kabyklės rankinėms, papuošalų laikikliai... Aaaaa, čia rojus. Ne pala. Bus rojus kai prigrūsim šią drabužinę drabužių. Mes apankam ir apkurstam. Tiesiog stovim apimtos pagarbios laimės.

Tik staiga Šarlotė atsigauna.

- Ką sugalvojau! – Sušunka ji.

Iš dviejų žmonių geriau neišgirsti žodžių „Ką sugalvojau“. Pirmas – aš ir antras – Šarlotė.