-----------------------------

Sveiki, jau galite rašyti komentarus! : )

-----------------------------


- Surenkime vakarėlį – sušnabžda ji.


Jėzau, kokia ta mergina optimistė. O aš didelė realistė. Taigi tuoj pat viską „surealistinu“.

- Šarle, atsigauk. Juk mes nieko čia nepažįstam.

- Žinau, - taria ji nekantriai. – Bet juk rytoj tu eini į modelių atranką, taigi susipažinsi su daugybe žmonių. O ir aš turiu kelis planus... – mirkteli ji man. – Beto, juk vis tiek dabar nerengtumėm. Reikia butą sustvarkyti, daiktus išsikrauti...

- Hm, gal tu ir teisi. Bet pala. Kokių dar „planų“ tu turi?

- Pasakysiu kai būsiu šimtu procentu tikra, jog pavyks, - sukikena Šarlė.

Nekenčiu paslapčių. Ir ji tai puikiai žino. Na bet jeigu nori – tegu turisi.

- Tvarkymas! – suaimanuoju aš. – Neeeeeee!!! – sušunku.
Nekenčiu tvarkymo. Užtat Šarlė mėgsta. Kaip čia gudriai išsisukus?..

- Šarloteee, aš viską biški vėliau sutvarkysiu, man gi reikia biški pasipraktikuoti, rytoj atrankaa, - nutęsiu aš.

Mieloji draugytė tuoj pat perprato mano planą ir kuo linksmiausiai užsikabino.

- Nesijaudink, aš ir viena viską galiu sutvarkyti, o tu eik, eik, praktikuokis...

Aš nelaukdama kol ji apsigalvos čiuožiu į... pala. Blem, kur man praktikuotis? Juk kambarys mažas kaip smeigtuko galvutė, o kitur Šarlė tvarkys. Hm, kažką reikia daryti. Galvok, Elis, galvok. Žinau! Balkonas. O taip, čia yra balkonas. Ne per mažas, ne per didelis. Jeigu išsinešiu veidrodį, viskas bus gerai. O ir 16 aukštas, niekas manęs iš apačios nematys ir negalvos jok ten kažkokia beprotė staiposi.

Taigi čiumpu veidrodį, kurį radau drabužinėje, ir išeinu į balkoną. Tada pasistatau veidrodį prie balkono turėklo ir pradedu praktikuotis. Nors pala. Kaip reikia praktikuotis? Šūdas. Atsisėdu ant kėdutės pastatytos prie kito balkono turėklo ir susimąstau.

Kaip gi čia reikia... Bet pagalvojus, nėr ką galvoti. Tereikia išbandyti įvairias pozas, veido mimikas ir viskas... Manau. A, nu ir dar pabandysiu išrėšti sau monologą, kaip rytoj turėčiau kalbėti.

Nieko sudėtingo, nieko... Pozos... Nu ką gi, improvizuosiu. O man improvizuoti žiauriai sekasi.

Viens, du, trys ir... pradedam!



Po 10 minučių.



Hm, sekasi gan gerai. Nors kai kur tai tookios pozos, kad griūk negyvas. Tiesą sakant, vienąkart vos neiškritau pro balkoną. Mat sugalvojau uždėti koją ant balkono turėklo. Nu uždėjau ir pradėjau svyruoti. Ir kaaip dribau... Gerai, kad spėjau įsitverti durų, o tai būtų man dabar riesta...

Nu gal užteeks... Jeigu ką, vėl improvizuosiu. Dabar reikia padirbėti su veidu. Tai lengva. Užtrunku tik 5 min.

Na ir monologas.

- Sveiki... – pradedu.

O gal „laba diena“? Kaip geriau? Ai nu velniop, bus „sveiki“.

- Sveiki... – pabandau dar kartą.

Ne, nieko taip nebus. Ką nors vietoj sugalvosiu, dabar nieko neišeis. Bet praėjo dar tik 20 minučių. Vadinasi Šarlė dar nebus visko sutvarkiusi. Hm, ką čia nuveikus... Velniava. Čia visiškai nėra ką veikti. Vieninteliai mano draugai veidrodis, kėdė ir mini staliukas. Ką su jais galima nuveikti? Nieko, nieko ir dar kartą nieko. Gal aš tiesiog atsisėsiu ir pažiūrėsiu kas dedasi už balkono ribų.

O taip besėdint ima miegas. Tfu, nemiegok, Elis. O tai rimtai iškrisi pro balkoną. Ir vis dėl to apačioje nieko įdomaus nevyksta. Taigi pradedu svajoti.

Kai aš tapsiu modeliu, man atsivers visi keliai. Susipažinsiu su garsenybėmis, susidraugausiu su jomis... Ak, gal netgi susipažinčiau su Taira! Būtų taip nuostabu... Mes taptumėm geriausiom draugėm, kartu eitumėm pietauti ir ji mane pamokytų visokiausių gudrybių dirbant modelio darbą...





Kaip ir baiminausi, užmigau. Bet pro balkoną neiškritau.