Štai jau 13 valanda. Aš sėdžiu agentūroje ir laukiu, kol mane pakvies pokalbiui. Ir sėdžiu ne aš viena. Visam koridoriuje pilna merginų. Kokie penki šimtai turbūt. Vienos plepa telefonu arba su savo kaimynėmis, kitos tyli, trečios gražinasi. Aš priklausau antrajai grupei – tyliu ir nervinuosi. Atrodo nuo įtampos tuoj sprogsiu. Ir vis dėl to iš padilbų apžiūrinėju savo konkurentes. Vienos tikrai gražios, matosi, pasitiki savimi. Kitos atrodo atrodo kaip pilkos pelytės, bet užtat tarška taip, kad man norisi užsikišti ausis. Bet kelios merginos tai išvis. Prisišpakliavusios tiek, kad siaubas ima. Su mini sijonais ir didelėm dekoltė. Laabai abejoju ar joms pasiūlys darbą.


Dauguma amerikietės arba anglės, tačiau yra nemažai merginų ir iš kitų šalių. Štai girdžiu kaip kažkas kalba portugališkai. Panelė sėdinti šalia manęs prancūzė.

Matau kaip kartais iš kabineto išlenda įvairios merginos. Vienos švyti lyg laimės kūdikiai, o kitos eina nukabinusios nosį ar net apsiverkusios. Meldžiausi, kad aš būčiau tarp švytinčiųjų.

Tik staiga – negaliu patikėti savo ausimis, - išgirstu lietuvišką balsą. Geras. Lietuvė čia. Girdžiu kaip plepa telefonu.

Reiktų susipažinti. Ir keista, man tas balsas kažkur žiauriai girdėtas.

Atsistoju nuo kėdės ir patraukiu balso link. Pamatau dailią mergužėlę. Žalios akys, figūra kaip nulieta, rudais, kaip mano garbanotais plaukais. Tik mano tamsesni.

- Sveika! – Priėjusi džiugiai pasisveikinu.

Matau kaip panelė nustemba. Turbūt irgi nesitikėjo čia išvysti savo kraštietę.

- Laabss – užsikirtusi pasisveikina.

- Aš Elis, - maloniai prisistatau.

- Kristina... – mes paduodam viena kitai ranka.

Kažkas čia labai keista. Ir balsas pažįstamas ir pati kažkur matyta. Pala. Stop. Ar tik nebus čia...

- Kristina?! – mano balsas iš nuostabos pakyla oktava aukščiau.

Matau, kad ir Kristina susigaudo kas aš tokia.

- Elis? Eik tu sau, šimtas metų! – Kristė irgi džiugiai sušunka ir mes abi apsikabinam. – Dieve, Dieve, ko jau ko, o tavęs aš čia nesitikėjau išvysti.

- Aš irgi tavęs, - kikenu.

Kristina mano pusseserė. Nesimatėm nuo tada, kai man buvo penkiolika. Tai... 7 metai. Nemažai.

Mudvi su Kriste įsišnekam. Apie gimines, kaip čia patekom, apie būsimą darbą...

- Tu tikrai gausi tą darbą, - vienu metu pasakom ir nusijuokiam.

- Elis O‘Keidi. – Išgristu savo vardą. Atsisuku. Mane kviečia į kabinetą. O jetau. Kad tik pasisektų.

- Einu, čiau. – Atsisveikinu su Kristina. – Gal vėliau susitinkam kokioj kavinukėj?

- Gerai, tu manęs paskui palauk, nuvesiu į tokią gerą vietelę.

- Ok.

Tada atsistoju ir nueinu į kabinetą.