Jis apstatytas paprastai. Stalas, komoda, pora kėdžių, kilimas...


Užtat už stalo sėdinti moteriškė tikrai nepaprasta. Ji atrodo stulbinamai. Aukšti skruostikauliai, ilgas kaklas, didelės akys, laibos rankos, ilgos kojos. Neapsirengus nieko prašmatnaus, bet matosi, kad drabužiai sukurti garsių dizainerių. Balti džinsai, juoda berankovė palaidinukė ir Louboutini aukštakulniai.

- Sėskis, - pasiūlo man moteris ir parodo į laisvą kėdę. Atsisėdu.

- Taigi, tu esi Elis O‘Keidi. Aš Elizabetė Laučner. Arba tiesiog Elė. Elis ir Elė, - sukikeno. Aš taip pat. – Iš akcento sprendžiu, kad ne amerikietė. Iš kur būsi?

Man Elizabetė patiko. Kaip kažin ką. Maloni, graži, trykštanti gyvenimo džiaugsmu ir jaunyste. Šalia jos tiesiog neįmanoma jaustis nepatogiai. Aš atsipalaiduoju ir grįžta pasitikėjimas savimi.

- Iš Lietuvos.

- Negirdėta šalis. Gal galėtum daugiau apie ją papasakoti?

- Ji labai mažytė, tačiau pati nuostabiausia. Vasarą ten būna labai gražu. Žaliuoja dideli miškai, skraido paukščiai ir trykšta upeliai. Taip pat yra jūra. Baltijos. Žiemą Lietuvoje taip pat fantastiška. Daug sninga ir būna labai smagu. Vaikai stato senius besmegenius ir mėtosi sniego gniūžtėmis. Kai užšala ledas galima čiuožinėti. O, kad Jūs pamatytumėt miškus žiemą! Lyg iš pasakų atviruko.

Taip pat Lietuvoje gaminami labai skanūs valgiai. Cepelinai, įvairios mišrainės... – bepasakojant man net seilės sukyla.

- Oho, - atrodo Elė rimtai nustebusi. – Labai įdomi šalis. O kodėl nusprendei atvykti į Niujorką, jeigu tau tėvynėje taip patinka?

- Aš labai norėjau modelio darbo ir nusprendžiau, kad Lietuvoje man per mažai galimybių, taigi atvykau čia.

- Ar mėgsti madą? Domiesi ja?

- Ooo taip.

- Gal galėtum truputį pavaikščioti po kabinetą? Noriu pažiūrėti tavo eiseną.

- Gerai.

Atsistoju ir nueinu iš vieno kabineto galo į kitą ir atgal.

- Na kaip? – paklausiu.

- Tavo eisena nuostabi! Šiandien dar nemačiau tokios geros eisenos. Manau, kad fotografijose tu taip pat išeitum stulbinamai. Esi komunikabili, turi vaizduotę. Su tavimi man buvo linksma. Žodžiu tu man patinki, ir manau, kad tinki modelio darbui.

Elė atsidaro stalčių ir ištraukia iš ten kažkokį lapą ir tušinuką. Paduoda man.

- Pasirašyk štai čia, - pasako ir parodo kur reikia.

Net neskaičius kas parašyta ant lapo pasirašau.

- O štai čia, - Elė taria tiesdama man kortelę su telefono numeriu, - tavo agento numeris. Jis tau praneš apie visus kastingus, bei kai atliksi darbą, sumokės atlyginimą. O čia, - paduoda dar vieną kortelę, - mano numeris. Jei kas – skambink. O ir šiaip, norėčiau su tavim kartu kada papietauti. – Elizabetė plačiai nusišypso.

- Labai ačiū, - aš irgi išsišiepiu per visą burną.

- Nėra už ką. Tokių merginų kaip tu – vienetai. Ar bent jau su tokia gera eisena. – Elė nusijuokia savo skambiu juoku. – Būsi tikras lobis. – Mirkteli man.

- Dar kartą ačiū, - padėkoju. – Iki.

Vos tik išeinu iš kabineto, tyliai sušnypščiu:

- Yes, aš tarp švytinčiųjų!