Grįžusi namo (apie antrą valandą) pamatau, kad svečių nebėra ir butas daugmaž tvarkingas. Pastebiu ant virtuvės stalo gulintį raštelį:




“Elis,
Kadangi taip skubiai išlėkei turbūt atsitiko kažkas baisaus ir pamaniau, kad nenorėsi grįžusi namo rasti chaosą. Taigi svečiams paskelbiau, kad vakarėlis baigtas ir mes su Maiklu truputį aptvarkėm butą. Tikiuosi nepyksti. Paskambink kai galėsi. Ir jei norėsi.






Kaip miela. Net susigraudinau. Turiu tokį gerą vaikiną. Tada atsidusau ir pagalvojusi nusprendžiau, kad miego dar nenoriu. Bet virtuvėje gerti arbatą su sausainiais taip pat nenorėjau. Ir namuose atrodo taip tylu. Spengianti, gniuždanti... žudanti tyla.

Reikia muzikos. Bet nenoriu tų saldžių pop’są dainuojančių balselių. Kita vertus metalo ar roko irgi nelabai mėgstu.

Tada gal reiktų pažiūrėt kokį filmą. Taip! Tik ne komediją, dramą ar siaubeką, dabar netinkamas metas. Nė vieno nenoriu. Trilerių nekenčiu. Veiksmo filmų irgi. Bet kas man belieka? Nenoriu susišaudymų ir gaudynių vienas paskui kitą. O 2012 jau mačiau.

Žinojau tik tiek, kad man reikia daug specialiųjų efektų ir fantastikos. Žinau! Taip taip taip, žinau! Prieš kokius penkerius metus žiūrėjau filmą “Transformeriai”. Mano mėgstamiausias (ir beje, vienintelis) veiksmo filmas.

Įsijungiau kompiuterį ir parsisiunčiau. Gerai, kad užtruko tik pusvalandį. Nebūčiau galėjus ilgiau laukti. Tada filmą įrašiau į diską.

Diską įdėjau į DVD grotuvą. “Play”. Prasideda.

Kai baigiau žiūrėti jaučiausi tokia atsipalaidavusi. Seniai reikėjo pažiūrėti šitą filmą. Dievinu jį. O pabaigoj skambėjo kažkokia labai graži daina. Reikia susirasti.

Vėl prisėdu prie kompiuterio. Įvedam porą stebuklingų žodelių į tinklapio youtube.com paiešką ir štai – turiu. Linkin Park – What I’ve Done .

Superinė daina. Kažkas manyje ūžteli ir atrodo galėčiau nuskristi. Nu ir skrendu – į virtuvę. Praplėšiu šokolado pakuotę ir suvalgau visą plytelę. Kai dainą perklausau gal šimtą kartų pasijuntu nuvargusi. Gal jau reikia eiti miegoti. Žvilgteliu į laikrodį – o gaš, jau penkios ryto.

Tikrai metas į lovytę. Užmigusi susapnuoju košmarą.

Iš pradžių lyg ir nieko. Sėdim su Šarlote svetainėje ir geriam kavą. Tik staiga ji nukrenta nuo sofos, kava išsilieja, visas kambarys pasidaro tamsiai rudos spalvos. Pokšt! – kitas vaizdas: stoviu parduotuvėje, o šalia manęs karstas. Negi Šarlotės? – išsigąstu. Atidarau karstą. Ne, tai tik drabužiai. Bet staiga iš po jų išlenda rankos, galva. Šarlė. Atsisėdusi. Ir žvelgia į mane kažkokiom išprotėjusiom akim. Pokšt! – trečias vaizdas: dabar aš lėktuve. Jo grindyse didelė skylė. O šalia manęs guli tas prakeiktas karstas. Lėktuvas darydamas posukį pasvyra ir karstas iškrenta pro skylę. Ne! – su siaubu pagalvoju. Ten gi Šarlotė! Na ir kas, kad numirus ar manęs neapkenčianti, vistiek mano geriausia draugė! Aš paskui karstą puolu pro skylę. Vis greičiau krentam. Karsto dangtis nukrenta ir... jis tuščias. Pažvelgiu į lėktuvą skrendantį virš manęs. Ten lyg atgijęs lavonas man pikdžiugiškai moja Šarlė.

Visa išpilta prakaito atsibundu.Tai tik sapnas kartoju. Sapnas. Tfū, košmaras. Už lango šviesu. Naktinis košmaras pasibaigė. Prasideda dieninis.