Aš sustingstu. Išbąlu. Atsisėdu ant kėdės.


Ne ne ne.

Man norisi klykti: „Ne!! Tik ne ją, prašau, pasiimkit mane, tik ne ją...”.

Nuo mažens žinojau, kad Dievo nėra. Dabar galutinai įsitikinau.

- Kieno vėžys? – nuleidusi akis pašnibždomis paklausiu.

- Kepenų.

- Ji žino?

- Dar ne.

- Kokia tikimybė pasveikti?

- 50 procentų ant 50. Bet pažadame, darysime ką galime. Taikysime chemoterapiją. Manau turėtų pasveikti, nes dar tik pirmoji vėžio stadija. Beje, turbūt nepastebėjote, bet Šarlotė neteko gana daug svorio.

- Ar tai turi įtakos ligos gydymui?

- Na žinoma jai reiks atgauti svorį, bet daugiausiai pasakiau dėl to, kad žinotumėte. Ar dabar norėsite pranešti savo draugei... kuo ji serga?

Aš pasižiūriu į jį. Jis beprotis? Psichas? Noriu jį pasmaugti. Kaip jis išvis galėjo gauti daktaro darbą? Šitas menkas daktriūkštis nori, kad aš sugriaučiau savo draugei gyvenimą?

- Neee...

- Gerai, aš pranešiu. – Daktaras liūdnai atsidūsta. – Ar po to norėsite su Šarlote pasimatyti?

Šiek tiek padvejoju. Bet aš negaliu palikti jos tokioje bėdoje. Negaliu.

- Taip.

- Gerai.

Daktaras dingsta. Aš susiėmu galvą rankomis. Staiga dingteli, kad man dar reikės pranešti jos tėvams. Padėkit man kasnors. Geeelbėkit. Kai pagalvoju apie Šarlės tėvų susigraudinusius balsus, isteriją, maišą klausimų į kuriuos negalėsiu atsakyti... Norisi prasmegti skradžiai žemę. Norisi žliumbti. Bet negaliu. Turiu būti stipri. Dėl jos. Dėl jų. Dėl savęs.

- Galite užeiti, - aš krūpteliu nuo daktaro balso.

Sunkiai atsistoju ir kuo labiau tempdama laiką, koja už kojos nukėblinu iki palatos.

- Sveika, - užkimusiu balsu pratariu.

Pasižiūriu į Šarlotę. Nukrečia šiurpas. Atrodo ligos požymiai dar labiau pasireiškė. Neatkreipiau dėmesio, bet dabar tenka. Atrodo tikrai sulysus, oda pageltusi ir vis priliečia dešinę pilvo pusę, lyg jai skaudėtų.

Atsitrenkiu į tylą. Atsisėdu ant lovos.

- Užjaučiu. – Paliečiu Šarlės ranką. Ji ją ištraukia. – Nagi, pamatysi, tu pasveiksi. Turi tikėtis. Privalai.

Pagaliau ji pažiūri man į akis. Mėlynos, gilios, lyg bekraštis vandenynas. Ir jose nesimato nieko. Nei noro, nei pykčio, apmaudo, nusivylimo... Bet labiausiai pasigendu vilties. Ir tos akys tuščios. Gili duobė. Iš kurios ji netiki, kad išsikrapštys. Ji atrodo... susitaikiusi. Jokių ašarų, nieko. Tiesiog beviltiškas susitaikymas su padėtimi.

Užtat aš tramdau savo ašaras.

- Išeik. – Tyliai taria ji. Tai pirmas ištartas žodis.

- Aš n...

- Išeik. – Pakartoja.

Nieko netarusi atsistoju, pasiėmu rankinę ir išeinu.

Išėjus leidžiu ašaroms nevaldomai tekėti skruostais.