- Užkandžiai?


- Yra.

- Alkoholiniai gėrimai?

- Yra.

- Energetiniai gėrimai?

- Yra.

- Visa kita?

- Žinoma – yra.

- Geraaai. – nutęsiu aš. – Galim pradėti šventę švęst!

Jau aštuonios. Pamažu pradeda rinktis svečiai.



Po dviejų valandų.



O gaš, tai geriausias tūsas kuriame esu buvusi! Blem, net naktiniai klubai neprilygsta!

Praėjo dar tik dvi valandos, o visi jau nustašė. Griaudžia muzonas, alkoholis liejasi per kraštus, surukyta gal šimtas pakelių cigarečių (neturiu supratimo, kaip paskui išvėdinsiu butą, bet ne laikas apie tai galvoti)... Yra nemažai porų, tai kur bepasisuksi, mažiausiai viena porelė laižosi. Aš irgi nepraleidau progos.

Išvis, jau nebeskaičiuoju kiek taurių martinio išgėriau ir mažų sumuštinukų suvalgiau. Kartą vėmiau.

Bet vistiek tai geriausias vakarėlis!

- Nori cigaretės? – Paklausia manęs Nikė. Čia pažįstama mano. Modelis irgi.

- Aišku. – Šiaip nerūkau (išskyrus vieną kartą mokykliniais laikais, kai būtinai reikėjo „išbandyti“), bet pochui.

Išeinu į balkoną ir užsirukau. Ateina ir Lukas, su kažkokio gėrimo taure. Konjakas, vynas ar šampanas – nebeskiriu...

- Geras tūsas, - apsvaigęs pagiria mane.

- O tai ne. – Automatiškai nusišypsau.

Jis jau lenkiasi mane pabučiuoti, kai staiga pasigirsta klyksmas.

- Whatha fuck... – Pradedu ir staigiai grįžtu į vidų.

- Ji numirė! – Klykia kažkokia merga. Kažkas sumažina muzikos garsą.

Aš pribėgu prie žmogaus aplink kurį visi susispietę. Kai pamatau kas jis – pati tarsi numirštu. Šarlotė. Visus stumdydama prasibraunu prie jos. Pridedu galvą prie širdies – kvėpuoja. Truputį atsipalaiduoju. Surenku greitosios pagalbos numerį.



***

Sėdžiu laukiamajame ir mąstau. Greičiausiai biškutį perdozavo alkoholio. Išplaus skrandį, Šarlė pagulės dienelę ir pasveiks. Tikiuosi.

- Kchem... – sukosčėja. Pakeliu galvą – daktaras. Pašoku nuo kėdės.

- Kas jai? Sakykit.

- Perdozavo alkoholio ir... – daktaras trumpam užsičiaupia lyg kažką norėdamas nuslėpti ir toliau kalba, - jai perplovėm skrandį ir dabar viskas lyg ir gerai. Gal žinote kaip tai galėjo atsitikti?

- Pas mus buvo vakarėlis... – neaiškiai numykiu.

- Ach, tada viskas aišku. – Daktaras supratingai linkteli galva.

- Ar galiu aplankyti Šarlotę?

- Taip...

Aš jau noriu eiti, bet jis sustabdo mane.

- Yra dar šis tas...

- Sakykit.

- Ar Šarlotė dažnai jausdavo nuovargį, išsekimą?...

- Na taip, pastarosiomis savaitėmis ji man atrodydavo pavargusi, it gerai neišsimiegojus.

- Tai va... – daktarui staiga lyg ir pasidaro labai nepatogu. Ką jis čia mikčioja, tegul sako greičiau. Juk negali būti taip baisu. Juk negali?

- Nustatėme, kad Šarlotei yra... – jis giliai įkvėpia, - vėžys.