- O, sveika.


- Labas. – automatiškai nusišypsau. Ir vėl neprireikia jokių pastangų.

- Užeik, - svetingai pakviečia į vidų Maiklas.

Girdžiu kaip groja kažkokia nepažįstama grupė. Bet man patinka, linguoju į taktą.

- Tai ko norėtum? Kavos, arbatos, šampano?

- Šampano prašyčiau, - niekada neatsisakau šito gėrimo.

Maiklas visą vakarą buvo labai geras. Nelindo, nesikabinėjo. Nors nu jo, gi paną turi... Bet jis fainas toks. Be to, geras kulinaras. Davė man savo iškeptų šokoladinių sausainių. Super. Tokie traškūs, saldūs, tiesiog tirpsta burnoje. Taigi valgydami sausainius ir gerdami šampaną mes malam liežuviais gal tris valandas.

- Tai kuo užsiimi? – Paklausiau.

- Gydytojauju, - šypteli. - O tu?

- Oho, kaip fainai, - šiek tiek nustembu. Visąlaik mėgau gytyojus. Tada prisimenu jo klausimą: - Esu modelis, - atsakau ir net pati pajuntu pasididžiavimo gaidelę.

- Modelis? – Maiklas net paspringsta šampanu.

- Kas yra? – mano veidas ištįsta.

- Nieko nieko. – Kažkaip skubotai atsako.

- Nu sakyk, - spiriu.

Maiklas kiek patyli bet atsako:

- Neseniai turėjau romaną, su modeliu. Ir ji mane... paliko. Dėl kito.

- Aišku. – Oficialiu balsu atsakau. Manau kažką daugiau sakyti būtų netaktiška. Nors nelabai išmanau apie tokius dalykus kaip taktas, bet šįkart pasikliausiu nuojauta ir patylėsiu. – Oi, - susigriebiu, - jau devynios! Siaubas, man reik eit.

Nulekiu į koridorių, bet Maiklas greitesnis, jau ten. Padeda man užsivilkti paltą.

- Vakar buvo... nuotabus. – Kažkaip kimiai prataria.

- Taip. – Aš tik sušnabždu. – Na tai... iki.

- Iki pasimatymo. – Maiklas nusišypso. Aš irgi.

Grįžtu namo. Jaučiuosi pakylėta. Panašiai, kaip po Valentino pasirodymo. Maiklas toks nuotabus, šakės. Fū, Elis, - baik, sudrausimu save. Tu turi vaikiną. Stop. Laikyk arklius.

Visiškai nusikamavus užmiegu lovoje.



***

Ryte atsikeliu jau pažvalėjusi. Virtuvėje Šarlotė jau pasidarbavus: ant stalo garuoja du puodeliai kavos ir krūva sumuštinių.

- Sveika, kaip vakarykštė diena praėjo? Nespėjom bet žodeliu persimesti.

Tada jai viską iškloju. Ir apie vizitą pas Kristę, ir apie Maiklą ir apie... savo svajonių batelių įsigyjimą.

- Eik tu sau, negaliu patikėti. – Šarlė taip žvengia, kad nuo kėdės nukrito. Rimtai, nukrito. – Parodyk. – Jau šiek tiek atsigavus paprašo.

Aš kaip viesulas nulekiu į drabužinę, paimu batelius ir grįžtu.

- Och. O gaš. – Šarlotė net žiopčioja. – Užsidėk juos. – Įsakmiai paliepia. Nieko nelaukus taip padarau. – Jie nuostabūs. – Mano draugė net susigraudina.

- Žinau. – Aš irgi susigraudinus.

Mes apsikabinam. Štai akimirka kai mus suvienija Dievas. Ne bet koks Dievas, o Apsipirkinėjimo Dievas.

Taip ir stovim kelias minutes apimtos keistos ekstazės. Ir Šarlotė pažvalėjus.

- Surenkim rytoj vakarėlį. – Net nepajuntu, kaip šie žodžiai išsprūsta man iš burnos.

- Gerai, - su džiaugsmu sutinka Šarlė.

Ir abi nieko nelaukusios griebiam blonknotą ir pradedam sudarinėti svečių sąrašą. Na žinoma Kristė, Elė, Maiklas, Lukas, Nikas... Aš šiek tiek padvejoju ar kviesti Vanesą, bet vis dėl to įtraukiu. Paskui eina žmonės su kuriomiais susipažinau per darbą, tada Šarlotės pažįstami. Tik man kyla toks nemalonus klausimas: kaži ar sutars modeliai su meninkais. Bet nutariau nesukti sau galvos dėl to. Išviso... 25 žmonės. Oho.

Pamenu vaikystėje visąlaik norėjau surengti tokį tūsą kurio niekas nepamirš, bet kartu nieko neprisimins. Nes visi tiek prisigers, kad ryte nieko neprisimins, kas buvo vakar. Tik žinos, kad tai buvo geriausias vakarėlis istorijoje. Štai ko aš noriu. Aš tai gausiu.