Kas?... Kur?... Pala... Kur aš esu?...

Oi, skauda!

“Negalvok, tiesiog negalvok” – paliepiu sau.

Vos pasistengiu pajudėti ar pagalvoti apsireiškia galva. O ji sako, kad skauda jai taip, jog atrodo, kad ją būtų panaudoję vietoj bokso kriaušės. Taigi stengiuosi negalvoti. Taip guliu gal 10 minučių.
Tada atsargiai bandau galvoti.

Aš esu Elis. Guliu lovoj. Viešbučio lovoj. Ritz viešbučio.

Tada pamažu atplaukia nuotrupos iš vakar vakaro.

Žavus barmenas. Lukas.

Martini taurės. Paskui stipresni gėrimai.

Tada šokom. Susipažinom su DJ.

Dar daugiau gėrimų. Pellegrino vynas.

Toliau šokom.

Paskui... Paskui...

Velnias, kas vyko paskui?!

Ai, prisimenu. Tada važiavom taksi. Geltonu.

Laikrodis rodė 03:00.

Parvažiavom į viešbutį. Griuvau miegoti.

Na kaip ir viskas. Bent jau situacija aiški: mirtinai prisigėriau, turbūt pusei vaikinų išdalinau savo telefono numerį, susipažinau su daug nereikalingų nepažįstamų ir būdama žiauriai prisigėrus visiems prišnekėjau nesamonių.

Tada man iš galvos išplaukia dar viena itin reikšminga detalė.

Šarlotė.

Kur yra Šarlotė?! Supanikuoju. Gal ją nužudė?! Išprievartavo?! Gal ji jau guli nuskendus kokioj nors upėje?!

Staigiai griebiu telefoną ir surenku jos numerį. Kai po 8 pyptelėjimų vos vėl nepuolu į paniką ji atsiliepia.

- Alio?

- Šarlote kur tu esi?! Sakyk greičiau!

- Kodėl tu man čia rėki? Aš sėdžiu viešbučio kavinėje ir kramsnoju sumuštinį.

Vos nenumirštu iš palengvėjimo. Jai viskas gerai. Pasaulis negriūna, galima gyventi toliau.

- Gerai, palauk truputį, aš tuoj nusileisiu pas tave.

Pasirodo vien atsikelti prireikia didžiulių pastangų. Pasaulis apsisuka ir vos nepargriūnu. Tačiau šiaip ne taip pasiekiu vonią ir išgeriu geriausio vaisto – Ibuprom. Po minutės jau pasijuntu geriau. Tada greit palendu po dušu ir apsirengiu.

Dar po minutės aš klesteliu šalia Šarlės ant laisvos kėdės.

- Tu neįsivaizduoji kaip aš dėl tavęs jaudinausi, beje, gal žinai kas vakar nutiko? – Greitakalbe viską išberiu ir dar suspėju į burną susikimšti sumuštinį su dešra iš užsigerti arbata.

- Būta ko jaudintis... Na tu mirtinai prisigėriai, ėjom šokti, paskui pusei klubo lankytojų išdalinai savo telefono numerį, prišnekėjai nesąmonių, o tada važiavom namo.

- Panašiai ir numaniau...

Tada įvertinome padėties komiškumą ir abi pratrūkom juokais.

Staiga suskambo mano mobilusis.

- Alio?

- Sveika Elis, čia aš, Lukas, pameni mane?

- Sveikas Lukai! Aišku pamenu.

- Norėjau paklausti tavęs... eee... – ir jis pradeda kažkaip durnai mikčioti. – Norėjau paklausti, ar norėtum su manimi šiandien pavakarieniauti?

Ženklais paaiškinu Šarlei, kad man skambina Lukas ir kviečia į pasimatymą. Ką daryti? Ji man taip pat ženklais paaiškina, kad sutikčiau. Klausiamai pakeliu antakius. Jos mimika rodo, kad tipo „paaiškinsiu vėliau“.

- Gerai, sutinku. Kada ir kur?

- 19:00 valandą, San Lorenzo.

- Okey, tai iki susitikimo.

- Iki.