Ak. Ak. Ak. Daugiau jokios mintelės galvoje. Nieko. Tuščia. Susijaudinimas nuslūgsta, aš su kiekvienu žingsnius vis drąsėju. Jaučiuosi nustabiai. Su niekuo nepalyginamas jausmas. Kai eini ir matai šimtus tavimi besigėrinčių, o paskui dar žinai, kad tave ir tavo dėvimą suknelę parodys per televizorių, gal net žurnale kokiam parašys... Nu nerealus jausmas.


Drąsiai einu ir žvelgiu tik į priekį. Tačiau slapta trečia akimi stebiu šalia podiumo sėdinčius žmones. Vieni šnabždasi, kiti gėrisi, treti fotoparatais pleškina.

Štai, jau priėjau podiumo galą. Pasisukioju ir grįžtu į užkulsius.

Man norisi spiegti. Iš džiaugsmo. Tiesiog euforija. Myliu šią liaudį.

Palaukiu kol pasirodys likusieji modeliai, o tada visos gražiai eilute dar kartą išeinam ant podiumo. Na šįkart kitoks jausmas nei einant vienai, bet vistiek šaunu.

Ir štai, štai viskas baigta. Fsio.

Dar truputį paplepu su keliais modeliais, apsikeičiam telefonais ir išsiskirstom. Nusivelku nuostabiąją Valentino suknelę ir apsirengiu savais drabužiais. Ach. Taip norėčiau ją turėti... Kino žvaigždės suknelė.

Makiažo nenusivalau. Kai eisiu žmonės galės man pavydėti, kaip nuostabiai atrodau. Va taip.

Kai grįžtu namo Šarlotė sėdi virtuvėje ir geria arbatą.

Klykdama mane pasitinka ir išklausinėja visų smulkmenų apie pasirodymą. Aš su mielu noru viską papasakoju. Bet Šarlė nepavydi. Jai modelio darbas ne prie širdies. Ji menininkė.

- O tau kaip? Gavai darbą? – paklausiu siurbčiodama arbatą.

- Aha. Restauruosiu paveikslus.

- Tai puiku – apsimesdama džiugia pasakau. Nė velnio nesupratau, kas tai per darbas. Bet nesvarbu. – Žinai, tu kažkokia pavargus atrodai. Gal eik pamiegoti?

- Taip, turbūt tikrai jau reikia... – Šarlotė pasitrina akis. – Šiomis dienomis dažnai jaučiuosi pavargusi. – Tada ji atsikelia nuo stalo ir nueina į savo kambarį.

O aš pasidarau sumuštinių ir dar truputį pavakaroju prie brendžio taurės. Taip ir užmiegu ant fotelio prie teliko.