Šios kelios savaitės buvo sunkios. Tik toks apibūdinimas tinka. Teko išklausyti isteriškus Šarlės tėvų balsus, daug kalbėti su gydytojais ir žinoma nepamiršti savo darbo. Tiesą sakant, tai vienintelis dalykas kuris man dabar teikia džiaugsmo. Sudalyvavau nemažai fotosesijų, pasirodymų. Ypač man patiko Lela Rose pasirodymas. Vilkėjau fantastišką rausvą suknelę.


Nunešiau Šarlotei keletą knygų, kad ligoninėje turėtų ką veikti. Viena iš jų vadinasi „Mergaitė su devyniais perukais“. Ten pasakojama apie merginą kuriai taip pat buvo nustatytas vėžys, labai sunkios ir retos formos. Bet ji išgyveno. Tikėjausi, kad ši knyga suteiks Šarlei daugiau vilties.

Beto, mes dabar daugiau kalbamės. Ji pasakoja apie juokingus ligoninės nutikimus, apie žavųjį jos daktarą M. ir chemoterapijos seansus. Man norėjosi žliumbti žiūrint kai Šarlei slenka plaukai. Kol kas pamažu, bet vis daugiau. Aš padariau su Niko fotoparatu kadrą „prieš“, kai dar nebuvo prasidėję gydymas. Šarlotė specialiai gražiai suveltais plaukais ir raudonom gundančiom lūpom iškėlus abu viduriniuosius pirštus tarsi rėkia ligai: „Nori manęs? Negausi!“. Šitą fotografiją ji įsirėmino ir pasidėjo šalia savo lovos ant spintelės. Sako, kad ji jai suteikia daugiau pasitikėjimo.

Dabar mes esame artimesnės draugės nei kada nors buvome.

Beje, Nikas. Puikiai tinkantis Šarlei. Juodi suvelti garbanoti plaukai, gražus kūno sudėjimas ir žalios akys. Jie abu kažkaip... dera tarpusavy. O aš to su Luku kažkodėl nejaučiu.

Šarlotė palūžusi, bet mes jai neleidžiam liūdėti. Aš, Nikas, Lukas. Taip pat Šarlė susdraugavo su Maiklu ir Kristina. Visi mes dabar tapome tarsi didelė šeima. Tik pasigedau Vanesos, bet kai paklausiau Maiklo kur ji, jis atsakė, kad išsiskyrė. Neklausiau kodėl, jaučiau, kad į šitą klausimą jis man neatsakys.

Dabar aš sėdžiu namie ir mąstau ką galėčiau nuveikti. Turiu nemažai pakvietimų į vakarėlius, daugumą jų parūpino Elė arba mano pažįstamos merginos. Bet neturiu noro eiti.

„Reikia apsipirkti“ – lėtai atplaukia mintis man mirkstant vonioje. Teisingai, štai ko man reikia. Būtent...

Atsikeliu, apsirengiu, pasidažau ir nučiuožiu į Bloomingdales.

Nusiperku dvejus paltus (jų niekada nebus per daug), aulinius batus, paprastus batelius, batus iki kauliuko (batų irgi niekada nebus per daug, nebandykit prieštaraut!). Jau beveik žiema, taigi reik atnaujint garderobą. Dar įsigyju stilingai nublukintus džinsus, krūvą maikučių, vakarinę ir klubinę sukneles, rankinuką, švarkelį... Žinome neapsieinu ir be kosmetikos. Naujas Max Factor tušas, Chanel akių šešėliai, Clarins veido kremas, taip pat lūpdažis ir L‘Oreal Paris makiažo pagrindas. Bei aišku visokie niekučiai voniai: dušo želė, šampūnas, vonios putos, tie kvapnūs dalykėliai kur tirpsta vandenyje...

Seniai reikėjo apsipirkti. Ir tas jausmas kai paduodi savo kreditinę, ją nubraukia, paduoda pirkinių maišelius ir tu pajunti, kad dabar visi daiktai esantys maišeliuosi yra tavo ir tik tavo! Tada jautiesi laimingiausia pasaulyje.

Su kuo palyginti? Tarsi marcipanas tirptų tavo burnoje, tarsi tas adrenalinas kurį junti kai atlieki kažką neleidžiamo...

Ši diena – ramybės. Per visas tas savaites nerimo, jaudinimosi ir apsimestino linksmumo. Dabar aš tikrai pasijaučiau laiminga. Taip, aš parduotuvių maniakė. Pripažįstu ir nesigailiu.

--------------------------------------------------------

Aš nesuprantu, kodėl niekas nieko nekomentuoja? Negi niekas neturi man jokios kritikos? Nu blem, netikiu. Pagyrimų aš neprašau, nu bet kritikos manau kiekvienas turi. Asmeniškai pati aš kritikos nepakenčiu, bet be jos joks kurinys neapsieina.
Kodėl kai aš nusiunčiu vienai draugei ką parašau ji pateikia man visą puslapį kritikos? Tada aš atsirenku ką tikrai noriu ir turiu pakeisti ir pakeičiu.
O čia? Nu blemba, turiu septyniolika skaitytojų ir niekas nenori man dėl nieko papriekaištauti? Eikit jūs, vištos. :DD
Davai, greičiau pilkti savo priekaištus, laukiu ištempus akis ir smegenis. :DD

-------------------------------------------------------

Grįžusi namo (apie antrą valandą) pamatau, kad svečių nebėra ir butas daugmaž tvarkingas. Pastebiu ant virtuvės stalo gulintį raštelį:




“Elis,
Kadangi taip skubiai išlėkei turbūt atsitiko kažkas baisaus ir pamaniau, kad nenorėsi grįžusi namo rasti chaosą. Taigi svečiams paskelbiau, kad vakarėlis baigtas ir mes su Maiklu truputį aptvarkėm butą. Tikiuosi nepyksti. Paskambink kai galėsi. Ir jei norėsi.

Aš sustingstu. Išbąlu. Atsisėdu ant kėdės.


Ne ne ne.

Man norisi klykti: „Ne!! Tik ne ją, prašau, pasiimkit mane, tik ne ją...”.

Nuo mažens žinojau, kad Dievo nėra. Dabar galutinai įsitikinau.

- Kieno vėžys? – nuleidusi akis pašnibždomis paklausiu.

- Kepenų.

- Ji žino?

- Dar ne.

- Kokia tikimybė pasveikti?

- 50 procentų ant 50. Bet pažadame, darysime ką galime. Taikysime chemoterapiją. Manau turėtų pasveikti, nes dar tik pirmoji vėžio stadija. Beje, turbūt nepastebėjote, bet Šarlotė neteko gana daug svorio.

- Ar tai turi įtakos ligos gydymui?

- Na žinoma jai reiks atgauti svorį, bet daugiausiai pasakiau dėl to, kad žinotumėte. Ar dabar norėsite pranešti savo draugei... kuo ji serga?

Aš pasižiūriu į jį. Jis beprotis? Psichas? Noriu jį pasmaugti. Kaip jis išvis galėjo gauti daktaro darbą? Šitas menkas daktriūkštis nori, kad aš sugriaučiau savo draugei gyvenimą?

- Neee...

- Gerai, aš pranešiu. – Daktaras liūdnai atsidūsta. – Ar po to norėsite su Šarlote pasimatyti?

Šiek tiek padvejoju. Bet aš negaliu palikti jos tokioje bėdoje. Negaliu.

- Taip.

- Gerai.

Daktaras dingsta. Aš susiėmu galvą rankomis. Staiga dingteli, kad man dar reikės pranešti jos tėvams. Padėkit man kasnors. Geeelbėkit. Kai pagalvoju apie Šarlės tėvų susigraudinusius balsus, isteriją, maišą klausimų į kuriuos negalėsiu atsakyti... Norisi prasmegti skradžiai žemę. Norisi žliumbti. Bet negaliu. Turiu būti stipri. Dėl jos. Dėl jų. Dėl savęs.

- Galite užeiti, - aš krūpteliu nuo daktaro balso.

Sunkiai atsistoju ir kuo labiau tempdama laiką, koja už kojos nukėblinu iki palatos.

- Sveika, - užkimusiu balsu pratariu.

Pasižiūriu į Šarlotę. Nukrečia šiurpas. Atrodo ligos požymiai dar labiau pasireiškė. Neatkreipiau dėmesio, bet dabar tenka. Atrodo tikrai sulysus, oda pageltusi ir vis priliečia dešinę pilvo pusę, lyg jai skaudėtų.

Atsitrenkiu į tylą. Atsisėdu ant lovos.

- Užjaučiu. – Paliečiu Šarlės ranką. Ji ją ištraukia. – Nagi, pamatysi, tu pasveiksi. Turi tikėtis. Privalai.

Pagaliau ji pažiūri man į akis. Mėlynos, gilios, lyg bekraštis vandenynas. Ir jose nesimato nieko. Nei noro, nei pykčio, apmaudo, nusivylimo... Bet labiausiai pasigendu vilties. Ir tos akys tuščios. Gili duobė. Iš kurios ji netiki, kad išsikrapštys. Ji atrodo... susitaikiusi. Jokių ašarų, nieko. Tiesiog beviltiškas susitaikymas su padėtimi.

Užtat aš tramdau savo ašaras.

- Išeik. – Tyliai taria ji. Tai pirmas ištartas žodis.

- Aš n...

- Išeik. – Pakartoja.

Nieko netarusi atsistoju, pasiėmu rankinę ir išeinu.

Išėjus leidžiu ašaroms nevaldomai tekėti skruostais.

- Užkandžiai?


- Yra.

- Alkoholiniai gėrimai?

- Yra.

- Energetiniai gėrimai?

- Yra.

- Visa kita?

- Žinoma – yra.

- Geraaai. – nutęsiu aš. – Galim pradėti šventę švęst!

Jau aštuonios. Pamažu pradeda rinktis svečiai.



Po dviejų valandų.



O gaš, tai geriausias tūsas kuriame esu buvusi! Blem, net naktiniai klubai neprilygsta!

Praėjo dar tik dvi valandos, o visi jau nustašė. Griaudžia muzonas, alkoholis liejasi per kraštus, surukyta gal šimtas pakelių cigarečių (neturiu supratimo, kaip paskui išvėdinsiu butą, bet ne laikas apie tai galvoti)... Yra nemažai porų, tai kur bepasisuksi, mažiausiai viena porelė laižosi. Aš irgi nepraleidau progos.

Išvis, jau nebeskaičiuoju kiek taurių martinio išgėriau ir mažų sumuštinukų suvalgiau. Kartą vėmiau.

Bet vistiek tai geriausias vakarėlis!

- Nori cigaretės? – Paklausia manęs Nikė. Čia pažįstama mano. Modelis irgi.

- Aišku. – Šiaip nerūkau (išskyrus vieną kartą mokykliniais laikais, kai būtinai reikėjo „išbandyti“), bet pochui.

Išeinu į balkoną ir užsirukau. Ateina ir Lukas, su kažkokio gėrimo taure. Konjakas, vynas ar šampanas – nebeskiriu...

- Geras tūsas, - apsvaigęs pagiria mane.

- O tai ne. – Automatiškai nusišypsau.

Jis jau lenkiasi mane pabučiuoti, kai staiga pasigirsta klyksmas.

- Whatha fuck... – Pradedu ir staigiai grįžtu į vidų.

- Ji numirė! – Klykia kažkokia merga. Kažkas sumažina muzikos garsą.

Aš pribėgu prie žmogaus aplink kurį visi susispietę. Kai pamatau kas jis – pati tarsi numirštu. Šarlotė. Visus stumdydama prasibraunu prie jos. Pridedu galvą prie širdies – kvėpuoja. Truputį atsipalaiduoju. Surenku greitosios pagalbos numerį.



***

Sėdžiu laukiamajame ir mąstau. Greičiausiai biškutį perdozavo alkoholio. Išplaus skrandį, Šarlė pagulės dienelę ir pasveiks. Tikiuosi.

- Kchem... – sukosčėja. Pakeliu galvą – daktaras. Pašoku nuo kėdės.

- Kas jai? Sakykit.

- Perdozavo alkoholio ir... – daktaras trumpam užsičiaupia lyg kažką norėdamas nuslėpti ir toliau kalba, - jai perplovėm skrandį ir dabar viskas lyg ir gerai. Gal žinote kaip tai galėjo atsitikti?

- Pas mus buvo vakarėlis... – neaiškiai numykiu.

- Ach, tada viskas aišku. – Daktaras supratingai linkteli galva.

- Ar galiu aplankyti Šarlotę?

- Taip...

Aš jau noriu eiti, bet jis sustabdo mane.

- Yra dar šis tas...

- Sakykit.

- Ar Šarlotė dažnai jausdavo nuovargį, išsekimą?...

- Na taip, pastarosiomis savaitėmis ji man atrodydavo pavargusi, it gerai neišsimiegojus.

- Tai va... – daktarui staiga lyg ir pasidaro labai nepatogu. Ką jis čia mikčioja, tegul sako greičiau. Juk negali būti taip baisu. Juk negali?

- Nustatėme, kad Šarlotei yra... – jis giliai įkvėpia, - vėžys.

- O, sveika.


- Labas. – automatiškai nusišypsau. Ir vėl neprireikia jokių pastangų.

- Užeik, - svetingai pakviečia į vidų Maiklas.

Girdžiu kaip groja kažkokia nepažįstama grupė. Bet man patinka, linguoju į taktą.

- Tai ko norėtum? Kavos, arbatos, šampano?

- Šampano prašyčiau, - niekada neatsisakau šito gėrimo.

Maiklas visą vakarą buvo labai geras. Nelindo, nesikabinėjo. Nors nu jo, gi paną turi... Bet jis fainas toks. Be to, geras kulinaras. Davė man savo iškeptų šokoladinių sausainių. Super. Tokie traškūs, saldūs, tiesiog tirpsta burnoje. Taigi valgydami sausainius ir gerdami šampaną mes malam liežuviais gal tris valandas.

- Tai kuo užsiimi? – Paklausiau.

- Gydytojauju, - šypteli. - O tu?

- Oho, kaip fainai, - šiek tiek nustembu. Visąlaik mėgau gytyojus. Tada prisimenu jo klausimą: - Esu modelis, - atsakau ir net pati pajuntu pasididžiavimo gaidelę.

- Modelis? – Maiklas net paspringsta šampanu.

- Kas yra? – mano veidas ištįsta.

- Nieko nieko. – Kažkaip skubotai atsako.

- Nu sakyk, - spiriu.

Maiklas kiek patyli bet atsako:

- Neseniai turėjau romaną, su modeliu. Ir ji mane... paliko. Dėl kito.

- Aišku. – Oficialiu balsu atsakau. Manau kažką daugiau sakyti būtų netaktiška. Nors nelabai išmanau apie tokius dalykus kaip taktas, bet šįkart pasikliausiu nuojauta ir patylėsiu. – Oi, - susigriebiu, - jau devynios! Siaubas, man reik eit.

Nulekiu į koridorių, bet Maiklas greitesnis, jau ten. Padeda man užsivilkti paltą.

- Vakar buvo... nuotabus. – Kažkaip kimiai prataria.

- Taip. – Aš tik sušnabždu. – Na tai... iki.

- Iki pasimatymo. – Maiklas nusišypso. Aš irgi.

Grįžtu namo. Jaučiuosi pakylėta. Panašiai, kaip po Valentino pasirodymo. Maiklas toks nuotabus, šakės. Fū, Elis, - baik, sudrausimu save. Tu turi vaikiną. Stop. Laikyk arklius.

Visiškai nusikamavus užmiegu lovoje.



***

Ryte atsikeliu jau pažvalėjusi. Virtuvėje Šarlotė jau pasidarbavus: ant stalo garuoja du puodeliai kavos ir krūva sumuštinių.

- Sveika, kaip vakarykštė diena praėjo? Nespėjom bet žodeliu persimesti.

Tada jai viską iškloju. Ir apie vizitą pas Kristę, ir apie Maiklą ir apie... savo svajonių batelių įsigyjimą.

- Eik tu sau, negaliu patikėti. – Šarlė taip žvengia, kad nuo kėdės nukrito. Rimtai, nukrito. – Parodyk. – Jau šiek tiek atsigavus paprašo.

Aš kaip viesulas nulekiu į drabužinę, paimu batelius ir grįžtu.

- Och. O gaš. – Šarlotė net žiopčioja. – Užsidėk juos. – Įsakmiai paliepia. Nieko nelaukus taip padarau. – Jie nuostabūs. – Mano draugė net susigraudina.

- Žinau. – Aš irgi susigraudinus.

Mes apsikabinam. Štai akimirka kai mus suvienija Dievas. Ne bet koks Dievas, o Apsipirkinėjimo Dievas.

Taip ir stovim kelias minutes apimtos keistos ekstazės. Ir Šarlotė pažvalėjus.

- Surenkim rytoj vakarėlį. – Net nepajuntu, kaip šie žodžiai išsprūsta man iš burnos.

- Gerai, - su džiaugsmu sutinka Šarlė.

Ir abi nieko nelaukusios griebiam blonknotą ir pradedam sudarinėti svečių sąrašą. Na žinoma Kristė, Elė, Maiklas, Lukas, Nikas... Aš šiek tiek padvejoju ar kviesti Vanesą, bet vis dėl to įtraukiu. Paskui eina žmonės su kuriomiais susipažinau per darbą, tada Šarlotės pažįstami. Tik man kyla toks nemalonus klausimas: kaži ar sutars modeliai su meninkais. Bet nutariau nesukti sau galvos dėl to. Išviso... 25 žmonės. Oho.

Pamenu vaikystėje visąlaik norėjau surengti tokį tūsą kurio niekas nepamirš, bet kartu nieko neprisimins. Nes visi tiek prisigers, kad ryte nieko neprisimins, kas buvo vakar. Tik žinos, kad tai buvo geriausias vakarėlis istorijoje. Štai ko aš noriu. Aš tai gausiu.

O Dievulėliau, kaip nugarą skauda. Daugiau gyvenime nebemiegosiu ant sofos.


Kiek valandų?... 14 h.

- O jetau, - suvaitoju. Kaip aš galėjau iki tiek išmiegoti? Mano asmeninis miegojimo rekordas.

Na ką, nauja diena, nauja veikla. Reiks įsigyti darbo kalendorių antraip viską pamiršiu. Bet vėliau.

Kyšteliu nosį į Šarlės kambarį. Miega. Blemba, ką mes čia – dvi meškos? Juk dar net ne žiema. Nors sutinku, darosi vis šalčiau. Jau lapkritis. Atia atia, mini suknelės, šortukai ir bikiniai... Palaidosiu juos mėnesių mėnesiams.

Bet vis dėl to susirūpinu dėl Šarlotės. Kažkokia man ji šiomis dienomis... net nežinau. Įsitempus, neišsimiegojus, paakiai pajuodę. Nors gal ir nereikia stebėtis, juk laksto į visokias parodas, su Niku susitikinėja. Kita vertus, aš gyvenu taip pat, tačiau jaučiuosi gerai.

Och, reik atsikelt nuo sofos. Siaube, kaip raumenis tempia. O vakar atrodė taip patogu...

Taigi šiandien laukia apsilankymas pas Kristę. Pažadėjau ateiti apžiūrėti jos naujo buto. Oi ir dar susitikimas su Maiklu. Užimta diena. Like always.

Po valandos aš jau pas Kristiną. Jos butas truputį mažesnis nei mano ir Šarlės, bet stiliovai įrengtas. Pasėdim, paplepam aš pas ją pietus pavalgau. Dar porą taurių išlenkiam. Ne nu, bet šakės. Aš kažkokia alkoholike tampu. Nors nejaučiu noro išlenkti trečią taurę.

Atsisveikinam. Po valandos jau turiu būti pas Maiklą. Hm, gal aš nueisiu pėščiom. Gražus oras. Šviečia saulė, vėjo nėra. Be to ir Maiklas netoli Kristės gyvena.

Smagiai nusiteikusi žingsniuoju gatve. Tik staiga pamatau Juos. Taip, tai buvo Jie iš didžiosios raidės. Patys nuostabiausi bateliai pasaulyje. Gražesni už Šarlės rožinius, gražesni už Ch. Louboutini.

Ant aukšto kulniuko, purpurinės spalvos. Su sagtele. Net nelabai moku apibūdinti, bet jie nuostabūs. Privalau juos nusipirkti. Ne noriu, bet PRIVALAU. Juk su šiais bateliais mano gyvenimas totaliai pasikeis.

Kaip viesulas įlekiu į parduotuvę. Ir matau, kad pardavėja deda paskutinę porą batelių į maišelį ir paduoda kažkokiai moteriškei. Šeštasis jausmas sako, kad tai tikrai paskutinė pora. O Dieve. Dieve, Marija, Jėzau ir visi švenčiausieji angeliukai. Paskutinė pora. Daugiau nebeliko.

Turiu gauti šituos batus. Privalau. Jeigu negausiu, galėsit mane užmušt. Giliai įkvėpiau ir ramiai priėjau prie moters.

- Sveiki, aš Elis, - apsimestinai maloniai pasakiau.

- Eee, sveika, - kiek sutrikusi tarė moteris. – Aš Kler. Kuo galiu padėti?

- Gal galėčiau nusipirkti iš jūsų batelius? – Turbūt Kler pasirodė, kad aš beprotė. Lyg man rūpėjo...

- Nesupratau? – Nustebusi tarė moteris. Nors gal greičiau mergina. Duočiau jai apie... 27-nerius metus.

- Suprantat, man labai labai reikia šių batelių kurių jūs paėmėt paskutinę porą. Sumokėčiau dvigubai, - vis dar bandžiau išlaikyti malonų toną.

- Kad negaliu. Pirkau šiuos batus savo draugei, jos rytoj gimtadienis bus. – Ir Kler nelaukusi ką atsakysiu išėjo į lauką.

Mane kurį laiką apėmė sąstingis. Bet greitai atsigavau. Tai jau ne, šitie bateliai bus mano. Išsitraukiau piniginę. Vakar po pasirodymo atėjo mano agentas ir davė atlyginimą. Na galiu pasakyti, gavau nemažai. Pasiėmiau 300 dolerių (bateliai kainavo 150) ir pasileidau paskui Kler.

Kaip kokia maniakė išplėšiau jai iš rankos maišelį ir įspraudžiau pinigus. Tada pasileidau bėgti kur kojos nešė. Su kulniukais nebuvo labai lengva, bet esant tokiai situacijai atrodė, kad aš basom bėgu.

Sustojau tik kai atsidūriau už kelių kvartalų. Tada man sugrįžo sveikas protas.

Ką aš padariau? – su siaubu pagalvojau. Juk tai teoriškai apiplėšimas. Bet praktiškai juk aš jai grąžinau pinigus. Ir dar dvigubai. Bet vistiek.

Kas man darosi? Susmukau ant žemės. Dėl batelių... Dėl papraščiausių batelių.

Nors kitą vertus, buvo verta. Šitie bateliai verti kiekvieno cento. Na negražiai pasielgiau atėmusi juos, bet... Ai, kas buvo, pražuvo. Svarbiausia, kad turiu batelius. Bet... o jei Kler pasiskųs mentams? Ant dolerių juk galėjo būti mano pirštų antspaudų. Mane paskelbs kaip nusikaltėlę, gaudys policija, turėsiu migruoti į kitą šalį... Siaubeli nemielas. Et, tiek tos. Nereikia dėl to dabar sukti galvos.

Šiek tiek drebėdama nuėjau pas Maiklą. Pakilau liftu ir nuspaudžiau durų skambutį.