Staigiai numetu ragelį ir bukai spoksau į jį. Luko mergina? Luko mergina? Blet, kas per nesąmonė? Suprantu, kad aš nesu jo mergina, bet... Tai jau ne, šitaip nieko nebus. Nuvažiuosiu ir viską išsiaiškinsiu.

Pašoku iš lovos, užsimetu pirmą pasitaikiusią suknelę, apsiaunu aukštakulnius, brūkšteliu tušu per blakstienas, pagriebiu rankinuką ir kaip viesulas išbėgu į koridorių.

- Ė, Elis, palauk, kur eini?! – Girdžiu kaip Šarlė mane šaukia, bet nekreipiu dėmesio.

Nusileidžiu į apačią, išeinu į gatvę ir susitabdau taxi. Pasakau Luko adresą. Vakar vakare buvo davęs, jeigu norėčiau užsukti. Dabar noriu. Važiuodama siuntu. Kas per velnias? Nu negaliu, negaliu... Kaip čia išeina? Galų gale atvažiuojam. Susimoku ir išlipu. Įeinu į Luko namą ir su liftu pakylu į 13 aukštą. Prieinu prie durų ir mygiu mygtuką.

- Raminkis blet, ateinu, - girdžiu kaip Lukas šaukia.

A man dzin dzilin. Toliau mygiu mygtuką. Lukas plėšte atplėšia duris.

- Ko čia... – pradeda.

- Koks šiltas sutikimas, - šaipausi.

Lukas susimėto.

- Nepyk, mažut, nežinojau, kad čia tu. Tai kas yra? Ar kas dega? – Jis nusijuokia.

- Taip dega. – Rimtai atsakau. – Gal paaiškintum kas tokia yra Vika? – saldžiai saldžiai sučiulbu.
Lukas visiškai sutrinka.

- Viktorija tai mano mergina. Tiksliau buvusi. Aš jai sakiau, kad nutraukiu ryšius, bet ji neatstoja. Va dabar buvo neseniai atlėkusi. Ir aš prieš porą minučių ją išvijau.

- Netrink lazankių tu man. Net jeigu tai tiesa, tai kaip gi tavo telefonas atsirado pas Viktoriją, a?

- Oho, turbūt pasiėmė, kol aš kitam kambary buvau. Ot kokia kalė.

- Mhm... – numykiu.

Lukas paima mano rankas. Ištraukiu jas.

- Neliesk manęs, - sušnypščiu.

- Nagi, Elis, paklausyk. Ji tikrai buvo mano mergina, bet aš ją mečiau. Tikrai tikrai. Prašau, El, patikėk manim. Tai Vika nuo manęs neatstoja.

Jis įsmeigia savo pilkšvas akis į manąsias.

Pasitikėjimas. Pasitikėjimas. Pa si ti kė ji mas.

Hmm... Gal tikrai taip yra? Galbūt aš čia per daug susiparinau? Bet mintis, kad prie Luko lenda kažkokia mergšė, mane velniškai siutino. Vis dėl to duosiu jam antrą šansą. Visi jo nusipelno. Tačiau jeigu susimaus, trečio aš jam nebeduosiu.

- Gerai, - tariu. – Aš tavim tikiu.

Matau, kaip Lukas lengviau atsipučia.

- Galbūt galėčiau kaip nors išpirkti savo kaltę? Galėtumėm šiandien susitikti pas mane, pažiūrėtumėm filmus ar ką...

Trumpai pagalvoju. Šiandien kraustymosi į naują butą diena, bet vakare būsiu laisva.

- Ok. Kada man pas tave būti?

- Septintą tinka?

- Gal geriau aštuntą.

- Sutarta.

Aš prisėdu ant kėdės kitoj stalo pusėj ir pradedu pasakoti. Na kai ką biški pagražinu, bet kas gi sako visą tiesą? Matau kaip mano draugužė pamažu linksmėja, kai kur netgi sukikena.

Susitaikymas.

Pas mus su Šarlote biški kitoks susitaikymas vyksta, negu paparastas „atsiprašau“. Kai suspykstam, mes dažnai nesikalbam, ir tiesiog sėdim patemtpusios lūpas. Bet staiga kažkuri iš mūsų atrandą temą, nu jau tokią tokią, kad negali ištverti nepadiskutavusi su kita. Taigi įsiplepam ir susitaikom. To nereikia sakyti ar klausti. Pačios suprantam. Štai dabar įvyko būtent toks susitaikymas.

- Tai tu prinešiai tų rožių? – Paklausiu Šarlės kai viską papasakoju apie aną vakarą.

- Kokių rožių? – nustemba ji.

- Nagi kur ant mano spintelės.

- Nea. O atviruko ar kokio laiškelio nebandei išekoti?

Rimtas. Nulekiu į kambarį ir pradedu atsargiai knistis tarp rožių. Kai jau beveik nebesitikiu ko nors rasti, pamatau kyšantį melsvą kamputį. Timpteliu jį ir ištraukiu atviruką. Atverčiu ir perskaitau: „Šios rožės nublanksta prieš tavo grožį. Lukas“.

Ak, kaaaaaaaaaip miela. Nusprendžiau paskambinti jam ir padėkoti. Surenku numerį. Pyp. Pyp.
Pyp.

- Alio, - moteriškas balsas.

Ups, gal suklydau. Numetu ragelį ir surenku numerį iš naujo.

- Ė, nu davai, nestumk, arba sakai kas esi, arba baigi skambinėti – vėl tas pats balsas.

- Tai kas tu? – Piktai paklausiu.

- Vikaaaa, - nutęsia.

- Blemba, ką pas tave veikia Luko telefonas?

- Nu aš jo mergina, tai ką, negaliu jo telefonu atsiliept?

-KELKIS!!! – Išgirdau šaukiant.

Blemba, kas čia toks durnas, mane žadina? Argi žmonės nesupranta, kad kai kas dar nori nusnūsti po tokios audringos naktelės?

Su didžiulėmis pastangomis, šiaip ne taip, praplėšiau akis. Ir pamačiau kitas akis. Mėlynas. Šarlės.

- K nri? – išstenėjau.

- Davai tiktai kelies, ir pasakoji kas vakar buvo.

Pažiūrėjau į laikrodį. 09:02 h. Suvaitojau.

- Dok man pamegot! – Išspaudžiau.

- Ko dar? Tai jau ne. Kelies. Staigiai.

Šarlė paėmė ir nutraukė nuo manęs kaldrą.

- Šalta! Grąžink.

- Net nemanau.

Tai mane įsiutino. Nu palauk tu man. Staigiai pašokau nepaisydama galvos skausmo, trimis dideliais žingsniais priėjau prie Šarlės ir tiesiog plėšte išplėšiau kaldrą. Ji pasižiūrėjo į mane it stabo ištikta.

Tada aš atsiguliau atgal į lovą, susivyniojau į kaldrą ir pasistengiau užmigti.

Pavyko.

Išmiegojau net iki pirmos valandos. Buvo taip gera... O dar prisiminus aną vakarą, mmm... Bet galų gale vistiek teko keltis. Pasirąžiau, nusižiovaujau... Ir taip ir likau išsižiojus. Pamačiau ant savo spintelės prie lovos gal kokį 100 rožių.

-Oho... – nusistebėjau. – Šarle, tu čia prinešei tų rožių?! – Sušukau.

Tyla. Greičiausiai įsižeidė dėl ryto. Atsikėliau, apsivilkau chalatą ir nuėjau į virtuvę. Kaip ir tikėjausi, Šarlotė sėdėjo ant kėdės, gėrė kavą ir skaitė laikraštį.

- Labas, - nedrąsiai pasilabinau.

Tyla.

- Atsiprašau dėl ryto. Bet suprask ir mane. Juk buvo audringa naktelė, grįžau girta, o tu mane iš pačio ryto žadini.

Visiškas ignoravimas.

- Nori išgirsti kas atsitiko vakar?

Cha, ignoruok tu man po šitokio sakinio! To netgi Šarlotė nesugebėtų. Jau matau kaip ji atsipalaiduoja ir atlyžta.

- Geraaai... – nutęse ji.

Įėjusi į restoraną apsižvalgiau ieškodama Luko. Pamačiau man mojuojantį iš galo. Pasileidau prie jo.

- Sveikas tariau.

- Labas, - tarė jis. Ir nusišypsojo šelmiška šypsenėle, nuo kurios aš apsvaigau.

Prie mūsų priėjo padavėjas ir padavė meniu.

- Taigi... Ką užsisakysi? – Paklausė Lukas.

Leptelėjau pirmą patiekalą šovusį į galvą.

- Krevetes ir vyno.

O jetau kaip susimoviau! Nė karto nesu valgiusi krevečių ir net nemoku jų išimti. O Dieve.

- Gerai.

Lukas pasisuko į padavėją.

- Man austrių, o damai krevečių. Ir prašyčiau geriausio vyno kokio tik turite.

Kai padavėjas nuėjo Lukas įsmeigė į mane savo akis. Jos buvo keistos spalvos. Kažkokios nei mėlynos, nei pilkos. Pilkšvos.

- Dabar galime pasikalbėti, - tarė jis.

***

Vakaras buvo nuostabus. Daug šnekėjome, juokemės ir valgėm. Prisipažinau Lukui, kad pirmą kartą valgau krevetes ir jis buvo labai malonus, pamokė mane kaip jas išimti.

O kai atėjo laikas desertui... Niekaip nesugebėjau išsirinkti vieno. Visi pavadinimai viliojo ir visi atrodė skanūs. Kai tai pasakiau Lukui, jis tik nusijuokė.

- Tada užsisakykim visų, - tepasakė.

Taigi prisivalgėm tiek, kiek turbūt nė vienas savo gyvenime nebuvom valgę. Paskui ėjom pašokti. Aš šokau puikiai, o Lukas nenusileido man.

Bet viskam ateina pabaiga.

Vakaras irgi baigėsi.

Lukas mane parvežė namo ir palydėjo iki viešbučio. O prieš išeidamas trumpai mane pabučiavo. Tada apsisuko ir nuėjo link savo mašinos.

Aš tik nervingai sukikenau. Buvau išgėrus turbūt pusę butelio raudonojo vyno, jeigu ne daugiau. Šiaip ne taip nusigavau iki kambario ir atsirakinau duris. Užėjau į Šarlotės kambarį. Pamačiau ją miegančią. Jau norėjau ir aš eiti gulti, bet staiga išgirdau, kad Šarlė kažką sako. Tyliai prislinkau prie jos ir ištempiau ausis.

- Ne... Nelaižyk... Bjaurus šuo... Nenoriu...

Turbūt sapnavo savo šuniuką Saldainį, kurį paliko Lietuvoje.

Kai Šarlė jį isigijo, vis nesugalvojom jam vardo. Tik vienąkart aš leptelėjau „Koks mielas, tikras saldainiukas“. Nuo tada jis ir tapo Saldainiu...

Staiga man viskas pasirodė labai juokinga. Ir mieganti Šarlotė, ir jos šuns vardas ir jos sapnas. Viskas. Turbūt dėl to kaltas alkoholis, o gal ir tai, kad Šarlė miegodama labai juokingai mosikavo rankomis.

Aš nesusilaikiau. Pasileidau garsiai žvengti. Ha ha ha ha ha.

Mano draugužė staigiai atsisėdo.

- Kas per velnias? – Sušuko. – A, čia tu, - tarė pažvelgus į mane ir nusiramino. Tada dar kart pakarotojo, tik šįkart be galo susidomėjusiu balsu. – Tai čia tu... Nu dabar neišsisuksi, viską man papasakosi, juo labiau, kad pažadinai.

- Nea, nieko nebus, - pasakiau. – Šarle, tu pažiūrėk į mane: aš juk mirtinai girta. Kaip aš tau galėčiau ką nors pasakot? Geriau padarykim taip – aš nueisiu miegot ir tu nueisi miegot. Tada ryte abi atsikelsim, ir aš tau viską papasakosiu, ok? Beje, perduok linkėjimu Saldainiui.

Išbėrus šitą tiradą, nusižvengiau ir nuėjau į savo kambarį. Čiuju Šarlė taip ir liko nieko nesupratus, pričiom čia jos šuo...

Aš užsisakau atpalaiduojantį masažą, viso kūno depiliaciją, mirkimą šokolado vonioje, manikiūrą ir pedikiūrą. Visą laiką svajojau pamirkti šokolado vonioje!

Šarlė užsisako tą patį, tada susimokam.

Ir spėkit ką – ogi mums tai atsieina visus 300 dolerių. Na kagi, dabar aš, jeigu nesusirasiu darbo, sėdėsiu be cento kišenėje.

Bet patikėkit, pricedūros buvo to vertos. Kai mane išmasažavo jaučiausi lyg naujai gimusi. Jeigu taip kasdien, tai mano gyvenimas taptų lengvas kaip plunksnelė... Na visa kūno depiliacija nebuvo labai maloni, tačiau gelbstės ateityje. O jau šokolado vonia... O Dieve, tai geriausias pasaulyje išrastas dalykas po Cristian Louboutini aukštakulnių! Gaila, jog man to šokolado neleido suvalgyti... Pedikiūras ir manikūras taip pat nuostabūs, niekada nesu turėjusi gražesnių nagų. Na pasirinkau Prancūzišką. Paprasta, elegantiška, tačiau vis tiek žavu. Be to, čia manikūrą daro tiesiog pasakiškai.

Pagaliau apsivaliusios ir atsipalaidavusios, vos neskrajodamos padangėmis grįžtame į viešbutį. Man atrodė, tuoj, tuoj ir išlėksiu pro viešbučio stogą! Niekada nesijaučiau taip gerai.
Pažiūriu į laikrodį. 17:30. Taigi turiu valandą (30 min. Nuvažiuoti, nes labai didelės spūstys.). Abi su Šarle vienbalsiai nutariame, kad jokios šukuosenos man nedarysime, paliksime plaukus palaidus lengvai kristi ant pečių. Tada aš apsirengiu ir pasidažau.

Čia naujos kosmetikos taip ir nespėjau įsigyti. Taigi naudoju savo senąją „Essence“. Kiek prisimenu ją visąlaik pirkdavau, kadangi ji buvo tikrai geros kokybės ir pigi. Sutinku, kad Maybelline NY dar geresnė, bet kai man buvo 14 metų tai tikrai negalėjau leisti sau pirkti tušų už 50 litų.

Kai viskas atlikta pasižiūriu į veidrodį. Pati negaliu patikėti, kad čia aš. Atrodo, kad iš veidrodžio į mane žvelgia princesė nužengusi iš pasakos. Tada užmetu akį į laikrodį – kaip tik laikas važiuoti.
Pagriebiu savo rankinuką, pakšteliu Šarlei į žandą ir lekiu žemyn kur manęs laukia geltonas taxi. Bevažiuodama ir vėl prilimpu prie lango. Ir vėl žaviuosi naktiniu Niujorku. Atrodo egzistuoja du Niujorkai – dieninis ir naktinis.

Po 20 minučių pagaliau atvažiuojame prie restorano.

Išpradžių pagalvojau: „Ar čia tas pats restoranas?“, bet pamačiau pavadinima „San Lorenzo“. Pripažįstu – šito tikrai nesitikėjau. Restoranas vienas prabangiausių kiek esu mačiusi savo gyvenime. Gražūs, tamsaus medžio staliukai su mėlynomis staltiesėmis, o ant jų žvakės. Minkštos, mėlynos kėdės. Auksiniai šviestuvai.

Žengiau ant raudono, mikštučio kilimo. Jaučiausi kaip Liusi Liu, einanti atsiimti savo apdovanojimo. Plačiąja prasme taip ir buvo. Ėjau atsiimti savo vakaro apdovanojimo – pasimatymo su Luku.

Tada užsukam į kažkokią kavinukę ir skaniai papietaujame. Tik pastebiu, kad kuris laikas Šarlė spokso į kažkokį obijektą man už nugaros. Atsisuku... Ir švilpteliu iš nuostabos.

Spėkit kas ten? Ogi skelbimas apie modelių atranką!

- Puikus sumanymas, Šarlote, tu puikiai tinki į modelius.

Ji vos neužspringsta savo arbata ir kažkaip keistai į mane pasižiūri.

- Aš? Nejuokink žmonių... Manau, kad tu turėtum pabandyti!

Dabar jau aš vos nepaspringstu savo kava.

- Aš?! Baik juokus! Aš ten nebent koks pajuokų obijektas būčiau!

- Nenusišnekėk! Tu tik pažiūrėk į save: esi aukšta, 173 cm., laiba ir labai graži.

- Aš graži? Nu Šarlote, jei jau smaginiesi tai neperženk ribų!

- Jokių ribų net nesiruošiu peržengti!Tu aiškiai nematai savęs. Patikėk bet kuris modelis parduotų sielą už tokius kaštoninius plaukus kaip tavo, už tokias tamsiai rudas akis, putnias lūpas ir skaisčią odą. Tikrai manau, kad tau vertėtų pabandyti. Ką ten – pabandyti, tu ten garantuotai pakliūtum ir be atrankos!

- Manai?... Na gal ir reikėtų pabandyti... Juk šiaip ar taip, bandyti nieko nekainuoja.

Ji rimtai linkteli.

Bet prisipažinsiu, modeliu svajojau būti jau nuo 12 metų. Tik visąlaik abejojau ar aš pakankamai gaži ar sugebėsiu. Be to, manyčiau šita atranka kaip tik laiku. Mano bašlės (pinigai) beveik baigiasi, (na dar liko kokie 300 dolerių, bet tai kas iš jų...) taigi pats laikas gauti pajamų.
Atidžiau pasižiūriu į skelbimą. Atranka bus penktadienį, 13:00 h. Dabar yra antradienis, taigi man liko... O DIEVE, MAN LIKO TIK TRYS DIENOS! Kokia nesąmonė, šakės. Trys dienos.

Trys.

Jie ka durni? Tiksliau gal tos aukštesnės jėgos durnės? Kaip jos galėjo padaryti, kad šį skelbimą pamatyčiau tris dienas prieš konkursą? Kaip jų galva, man pasiruošti per tris dienas? Juk reikia suorganizuoti išvaizdą, suplanuoti ką sakysiu, paskui dar pasimokyti visokių pozų, kad neatrodyčiau kaip medinė lėlė.

Bet aš pajėgsiu. Visąlaik buvau laimės kūdikis, taigi ir šįkart turi pasisekti. Lyg permatydama mane Šarlė taria:

- Aš tau padėsiu. Nesijaudink. Viskas bus gerai. – Ir ji nusišypso.

Kažkodėl nuo tų žodžių aš pasijuntu geriau. Frazė „Viskas bus gerai“ tokia banali, tačiau raminanti.

- Tu teisi, aš pateksiu ten! O dabar reikia save palepinti, juo labiau, kad turiu pasimatymą.
Einam į SPA?

- Žinoma.

Taigi patraukiame į SPA.

Padedu ragelį ir laukiamai pažvelgiu į Šarlotę. O ta Panelė Neprilygstamoji nutaisiusi nekalčiausią miną žiūri į mane!

- Na tai kodėl patariai man su juo susitikti? Ir neapsimetinėk, kad nieko nesupranti, pažįstu tave kaip nuluptą!

- Hm... Supranti... Man smalsu...

- Dėl ko?

- Man smalsu kas iš viso šito išeis.

- Ištikrųjų tai man irgi smalsu, - prisipažįstu.

Tada abi nusijuokiam.

- O dabar pažiūrėkime ką šita kaimo troba mums gali pasiūlyti! – pasiūlau aš.

Suriju neįtikėtiną kiekį maisto. Kiaušinienę su kumpiu, du sumuštinius, bandelę su persikais ir puodelį kavos bei arbatos. Šarlė irgi surija beveik tokį pat kiekį.

- Štai dabar kai mes sočios ir laimingos, reikia pasiruošti mano pasimatymui su Luku! Taigi visų pirma eisim apsipirkti.

Taigi staigiai susivyniojam meškeres ir nuvarom į Saks.

Ir suplanuojam visą mano aprangą:

1. Raudona Valentino suknelė, tokia puri, su gilia iškirpte nugaroje ir nemaža priekyje ir rankovėmis-sparneliais;
2. Juodi Christian Louboutini aukštakulniai;
3. Christian Dior juoda delninukė (taip ir galvojau, kad šita reikia pirkti,
nujaučiau! Bet Chanel buvo gražesnė...);
4. Paprasti juodi „perliniai“ karoliai

Taip pat ir Šarlotė nusiperka „kelis rūbelius...“. Bet ji kuklinasi... Iš tikrųjų gal dešimt maišelių...

Kas?... Kur?... Pala... Kur aš esu?...

Oi, skauda!

“Negalvok, tiesiog negalvok” – paliepiu sau.

Vos pasistengiu pajudėti ar pagalvoti apsireiškia galva. O ji sako, kad skauda jai taip, jog atrodo, kad ją būtų panaudoję vietoj bokso kriaušės. Taigi stengiuosi negalvoti. Taip guliu gal 10 minučių.
Tada atsargiai bandau galvoti.

Aš esu Elis. Guliu lovoj. Viešbučio lovoj. Ritz viešbučio.

Tada pamažu atplaukia nuotrupos iš vakar vakaro.

Žavus barmenas. Lukas.

Martini taurės. Paskui stipresni gėrimai.

Tada šokom. Susipažinom su DJ.

Dar daugiau gėrimų. Pellegrino vynas.

Toliau šokom.

Paskui... Paskui...

Velnias, kas vyko paskui?!

Ai, prisimenu. Tada važiavom taksi. Geltonu.

Laikrodis rodė 03:00.

Parvažiavom į viešbutį. Griuvau miegoti.

Na kaip ir viskas. Bent jau situacija aiški: mirtinai prisigėriau, turbūt pusei vaikinų išdalinau savo telefono numerį, susipažinau su daug nereikalingų nepažįstamų ir būdama žiauriai prisigėrus visiems prišnekėjau nesamonių.

Tada man iš galvos išplaukia dar viena itin reikšminga detalė.

Šarlotė.

Kur yra Šarlotė?! Supanikuoju. Gal ją nužudė?! Išprievartavo?! Gal ji jau guli nuskendus kokioj nors upėje?!

Staigiai griebiu telefoną ir surenku jos numerį. Kai po 8 pyptelėjimų vos vėl nepuolu į paniką ji atsiliepia.

- Alio?

- Šarlote kur tu esi?! Sakyk greičiau!

- Kodėl tu man čia rėki? Aš sėdžiu viešbučio kavinėje ir kramsnoju sumuštinį.

Vos nenumirštu iš palengvėjimo. Jai viskas gerai. Pasaulis negriūna, galima gyventi toliau.

- Gerai, palauk truputį, aš tuoj nusileisiu pas tave.

Pasirodo vien atsikelti prireikia didžiulių pastangų. Pasaulis apsisuka ir vos nepargriūnu. Tačiau šiaip ne taip pasiekiu vonią ir išgeriu geriausio vaisto – Ibuprom. Po minutės jau pasijuntu geriau. Tada greit palendu po dušu ir apsirengiu.

Dar po minutės aš klesteliu šalia Šarlės ant laisvos kėdės.

- Tu neįsivaizduoji kaip aš dėl tavęs jaudinausi, beje, gal žinai kas vakar nutiko? – Greitakalbe viską išberiu ir dar suspėju į burną susikimšti sumuštinį su dešra iš užsigerti arbata.

- Būta ko jaudintis... Na tu mirtinai prisigėriai, ėjom šokti, paskui pusei klubo lankytojų išdalinai savo telefono numerį, prišnekėjai nesąmonių, o tada važiavom namo.

- Panašiai ir numaniau...

Tada įvertinome padėties komiškumą ir abi pratrūkom juokais.

Staiga suskambo mano mobilusis.

- Alio?

- Sveika Elis, čia aš, Lukas, pameni mane?

- Sveikas Lukai! Aišku pamenu.

- Norėjau paklausti tavęs... eee... – ir jis pradeda kažkaip durnai mikčioti. – Norėjau paklausti, ar norėtum su manimi šiandien pavakarieniauti?

Ženklais paaiškinu Šarlei, kad man skambina Lukas ir kviečia į pasimatymą. Ką daryti? Ji man taip pat ženklais paaiškina, kad sutikčiau. Klausiamai pakeliu antakius. Jos mimika rodo, kad tipo „paaiškinsiu vėliau“.

- Gerai, sutinku. Kada ir kur?

- 19:00 valandą, San Lorenzo.

- Okey, tai iki susitikimo.

- Iki.

Aš užsidedu savo naująją rankinę, skirtą „Kai einu kur nors su draugais“ (Marc Jacobs, tamsiai violetinė), o Šarlė naujus batelius (ir būtent tuos rožinius!). Tada nusileidžiame į apačią ir išsikviečiame taksi. Tuo metu man kai kas topteli.

- Ė, o į kokį mes klubą važiuosime? Aš tai nė vieno klubo pavadinimo nežinau.

- Nesijaudink, - ramina mane Šarlotė. – Turiu planą.

Tada atvažiuoja taksi. Mes įlipame ir Šarlotė išreiškia savo „planą“:

- Prašyčiau į geriausią Niujorko klubą!

- Geras planas, - susijuokiu.

- Gal turėjai geresnį?

- Ne, - atsakau vis dar krizendama.

Pasirodo tas „geriausias klubas“ ne taip jau toli nuo mūsų viešbučio. Tiktai už kelių kvartalų. Pagaliau mus atveža.prie kažkokio „Marquee“ klubo. Na galiu pasakyt nei pavadinimas, nei pastatas labai manęs nesužavėjo... Paprastas pastatas su pavadinimo iškaba. Bet matyt taksistas geriau žino, juolab kad jam kažkur tik apie dvidešimt kelerius metus, taigi ne koks nupiepes diedas.

Kai tik atidarome duris įspūdis kaip mat pasikeičia. Griaudžia muzonas, vienas po kito eina naujausi gabalai kuriuos siunčia DJ už stalo, šokių aikštelė pilnut pilnutėlė, visa salė mirguliuoja nuo šviesų ir matosi baras su gražuoliu juodaplaukiu barmenu...

Ou jė, bunda Afrika!

Nieko nelaukdamos mes prie jo patraukiame. Kai atsisėdame ant kėdžių prie baro užsakau:

- Prašyčiau du Martini.

Tada abi pakerėtos stebime kaip gražuolis barmenas pilsto Martini ir deda į taures mažytes alyvuoges. Žinoma ir ankščiau esame mačiusios kaip tai daroma, bet čia juk Niujorkas, čia netgi gėrimai turėtų būti gaminami stebuklingai!

- Ar pasisakysite damos, savo vardus? – Paklausia mūsų nuostabiai nusišypsodamas barmenas.
– Iš tarties sprendžiu, kad ne vietinės.

- Taip, mes iš Lietuvos, tokios mažytės šalies Europoje. Aš esu Elis.

- O aš Šarlotė, bet gali vadinti mane Šarle, - suskumba pasisakyti savo vardą mano palydovė.

- Sveikos Elis ir Šarle. Na, o aš esu Lukas.

- Sveikas, Lukai – pasisveikiname abi duetu.

- Štai jūsų gėrimai, tikiuosi patiks. – Jis paduoda juos mums, mirkteli ir nueina aptarnauti kitų klientų...

Pagaliau grįžtame į viešbutį.

- Tfū, kaip nusivariau, tas kompiuteris nemažai sveria – tariu aš.

- Aš irgi nusivariau. – pritaria man Šarlotė.

Įsigyjau nuostabų iMac kompiuterį ir... na ir dar telefoną. Sutinku, kad man jo nereikėjo, prieš 2 mėnesius buvau nusipirkus naują, bet jis buvo toks žavus, negalėjau atsispirti! Jo šonai ir galas buvo šviesiai violetiniai ir išmarginti visokiausio dydžio ir violetinių atspalvių burbulais, beto jis buvo liečiamas.

Abi su Šarle paeiliui palendam po dušu, pavakarieniaujame, o tada atsidarau savo naująjį kompiuterį.

- Dabar mes ieškosime buto! – džiugiai surinku aš.

Na galų gale reiks kur nors gyventi, beto, kambarį užsisakėm tik 3 dienoms. Atsidarau svetainę su parduodamais butais ir ieškyklę.

- Ė, Šarle, kokių mums kambarių reikia?

- Virtuvės žinoma...

- Svetainės...

- Vonios...

- Miegamojo tau ir man...

- Ir žinoma didžiulės drabužinės! – pabaigiame abi ir vėl lūžtam.

Suvedu visus duomenis ir paspaudžiu ieškoti. Ir atsiveria trys puslapiai parduodamų butų...

- Hm... – numykiu aš, - bus sunkoka.

Tačiau apsirinku. Mano akį iškart patraukia parduodamo buto skelbimas kuris yra... SoHo rajone. Jėzau, negaliu patikėti! Butas SoHo rajone. Niujorkas nesiliauja manęs džiuginti!

- Ką manai, Šarle? – Ir parodau jai skelbimą.

- Idealu, - matau jog ji vos laikosi neklykus iš džiaugsmo, tačiau šiaip taip atsako lygiu ir ramiu balsu.

- Tai perkam? – Paklausiu aš.

- Kas čia per klausimas?! Aišku, kad taip! – Sušunka ji nebeišlaikiusi.

- Gerai.

Surenku numerį pardavėjo ir susitariu su juo dėl buto.

- Galėsime ten įsikraustyti po dviejų dienų, - džiugiai pranešu.

- Nuostabu. – Kvailai išsiviepia Šarlė. – O dabar gal išvyniojame pirkinius?

- Žinoma, - pritariu puikiai nusiteikusi.

Kai Šarlotė man parodo savo batelius, man belieka tik pasakyti „ak“. Nėra jokių žodžių pasaulyje, kad pasakytum visų batelių grožį. Tačiau man ypač man patiko vieni. Tai buvo šviesiai rožiniai bateliai, su skylute pirštui, jų šonai su nuostabiu gėlių raštu, o priekyje maža rožytė.

- Aš ir tokių noriu! – Ir nejučia patempiu lūpą.

- Nesijaudink, paskolinsiu. – Matydama tokią mano išraišką, Šarlė net susijuokia. – O dabar pažiūrėkim tavo rankines, - pasiūlo.

Taig seka dar vienas pusvalandis žodelių „ak“. O kai ištraukiu iš maišo nuostabią, šviesiai mėlyną Chanel delninukę, Šarlotė vietoj susileidžia. Tiesiog susilydo. Prisipažįstu – ir pati ją pamačiusi ištirpau.

- Jeigu aš tau skolinsiu batelius, tai tu turėsi man paskolinti šitą delninukę, - pareiškia ji.

- Neprieštarauju, - tariu ir leidžiu sau nusišypsoti.

Tada įsijungiame muzoną ir pasileidžiam kraipytis ir vapytis prieš veidrodį. Padarom tokių pozų, kad griūk negyvas. Tiesa, aš netyčia ir pargriūnu iš juoko... O tada juokiamės dar labiau. Galų gale įskausta pilvai.

- Manau laikas pasinaudoti Niujorko malonumais! – Pareiškia Šarlotė.

- Ką turi omeny?

- Reikia eiti į klubą ir atšvęsti tokią nuostabią dieną!

- Puiki mintis, - pritariu.

Kai atidarome duris ir vėl abstulpstame. Tai jie vadina kukliu kambariu?!

Čia yra virtuvė, didžiulė vonia ir du miegamieji. Kai ižengiame į pirmąjį ir pamatome gigantišką lovą, lyg atspėjusios viena kitos mintis mes staigiai nusispiriame savo batus ir klykdamos lekiame prie lovos, o tada griūname į ją. Ji tookia minkšta, kad atrodo smengame joje.

O tada abi surinkame:

- Aš myliu Niujorką!!!

Ir pasileidžiam kaip išprotėjusios kvatoti.

Kiek vėliau, jau kaip civilizuoti žmonės, nueiname į virtuvę ir pasidarom po puodelį kavos.

Ją geriant man kyla nuostabi mintis.

- Šarlote, žinai ką?

- M?

- Eime apsipirkti!

Ji truputį pamasto, nusišypso ir taria:

- Žinoma. O kur eisime?

- Aišku, kad į Saks, kur daugiau?

Taigi po pusvalandžio mes jau stovime prie Saks parduotuvės durų.

- Pasiruošusi? – klausiu jos baisiai jaudindamasi.

- Žinoma. – nors matau, kad ji susijaudinusi ne mažiau už mane.

Ir mes įžengiame. O tada apsvaigstame. Čia tiesiog... tiesiog... rojus! Nu kitaip nepavadintum. Didžiulė patalpa, tačiau nei žmonių nei jokių baldų nematyti tik liftas. Staiga šalia savęs pamatau parduotuvės katalogą. Paimu jį, pamaniusi, kad galbūt jis padės čia susigaudyti. Tačiau vos perskaitau pirmą sakinį, vos neapalpstu. Šitoje parduotuvėje yra dešimt aukštų.

Dešimt aukštų. Dešimt aukštų drabužių, batelių ir aksesuarų! Aš buvau teisi – čia tikrai rojus.

Tylėdama paduodu katalogą Šarlei. Matau, kad ji irgi iš laimės ruošiasi
nualpti. Greitai pasiėmu kitą katalogą ir galvoju ko man reikia.

Na tiesą sakant, man reikėjo visko, kadangi išvažiuodamos iš namų nepasiėmėm jokių daiktu išskyrus būtiniausius (telefoną, piniginę, dokumentus ir šiektiek kosmetikos). Mes čia atvykome ne šiaip apsilankyti. Čia mes pradėsime naują gyvenimą. Apsigyvensime. Na, o jeigu naujas gyvenimas, tai ir nauji daiktai.

Vis dėl to, nusprendžiau, kad pirmiausiai reikia rankinės. Šita jau gana nudėvėta. Taigi aš patraukiu į 5-ą aukštą kur jos sudėtos, o Šarlė patraukė į 8-ą, vieną iš trijų batų aukšų, nes jai sakė būtinai reikia naujų batų.

Kai pakylu į 5-a aukštą ir vėl vos neapalpstu. Čia tiek rankinių... Pajutau, kad vienos neišsirinksiu, tad nusprendžiau įsigyti kelias. Juk atsarga gėdos nedaro ar ne?

Taigi vaikštau iš vienos parduotuvės į kitą, atmintyje fiksuodama visas rastas rankines. Atrodo neįmanomas daiktas neišsirinkti jų mažiau negu 100... Tačiau pagaliau išsirenku 6-ias. Na gal kiek per daug, sutinku, bet nieko negalėjau sau padaryti... Netgi tas 6 išsirinkti buvo ganėtinai sunkus darbas, tačiau aš susidariau sarašą, kada, kur ir kokios rankinės man reikia:

1. Kai noriu atrodyti madingai;
2. Kai einu į pobūvį;
3. Kai einu apsipirkti;
4. Kai einu pasivaikščioti;
5. Kai einu į darbą (kol kas dar jo neturiu, bet manau greitai susirasiu);
6. Kai einu kur nors su draugais.

Na štai, manyčiau šiandien jau pakaks pirkinių, taigi dabar reikia susirasti Šarlę. Bet matau, kad ji jau kaip tik prie manęs eina.

Bet pala, pala. Ji juk sakė, kad jai reikia vienos poros batų ar ne? Tai kodėl aš matau jos rankose tris maišelius, ir kiekviename iš jų yra po dvi dėžutes? Smagiai vypteliu. Vadinas ne aš viena neatsispyriau potraukiui pirkti.

- Ar nepadauginai? – nusišaipau.

- Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave, - juokdamasi atsako ji.

Kas tiesa, tas tiesa. Aš laikau net 5 maišelius...

- Gal jau traukiam namo? – teiraujasi Šarlė.

- Palauk, aš dar noriu nusipirkti kompiuterį.

- Tai aš einu su tavimi!

- Gerai.

Seniai norėjau įsigyti kompiuterį, o dabar pasitaikė puiki proga. Kai ėjome į Saks pastebėjau šalia esančią elektronikos parduotuvę. Ten su Šarlote ir patraukiam.

Aš čia! Negaliu patikėti! Pagaliau atskridau į vienintelį rojų žemėje – Niujorką. Tiesiog drebu iš susijaudinimo. Tiesa, ne aš viena. Šalia manęs dreba ir mano geriausia draugė Šarlotė.

Susipažinau su Šarle universitete. Kadangi ji taip pat pamišusi dėl drabužių ir batų kaip ir aš, normalu, kad iškart susidraugavome. Pamenu kartą man pusseserė parvežė iš Londono naujus Calvin Klein batelius. Kai tai pasakiau Šarlei jos akys suapvalėjo kaip lėkštutės: „Calvin Klein?! Tu gal juokauji? Greičiau duok pažiūrėti!“. Už tai aš ją ir mėgstu. Neburba kažko po nosimi, kaip mano ana kambariokė, Džesika būtų: “Calvin Klein, na ir?..”

Dar prieš su ja susipažindama nutariau, kad kai tik baigsiu universitetą važiuosiu į užsienį. Tikrai neketinau trunyti toje Lietuvoje.

Taigi, kai sumaniau važiuoti į Niujorką, iškart pagalvojau, kad reikia pasikviesti kartu ir Šarlotę. Maniau, kad tai bus sunkus darbas, kadangi ji nelabai mėgsta važinėti po tolimas šalis, tačiau vos paminėjau Gucci ir Armani ji nurūko į kambarį krautis būtiniausių daiktų…

Ir štai, dabar mes stovime Niujorko gatvėje ir dairomės. Aš žinojau, kad dangoraižiai didžiuliai, tačiau jie tiesiog milžiniški. Atrodo kilometrinio aukščio. Po 10 minučių spoksojimo susiprotėju pakviesti taksi.

- į Ritz viešbutį, prašyčiau.

Bevažiuodamos, apimtos pagarbios baimės mes dairomės po naktinį Niujorką. Žinot, niekada nebuvau pamanius, kad vienoje gatvėje gali būti tiek parduotuvių. Kai tik vieną pralekiam, tuojau pat ją pakeičia kita. Ir taip be galo.

Ir staiga mes pravažiuojame parduotuvių parduotuvę - Saks Fifth Avenue. Aš tiesiog sustingstu. Tiesiai prieš mane stovi vienas populiariausių pasaulio prekybos centrų! Pastatas didžiulis, languose dega šviesos. Netgi matau drabužių kabyklas, manekenus ir batų lentynas!

- Šarlote, atsisuk! – vos nespiegiu aš.

Ji atsisuka. Ir išsižioja tikrąja to žodžio prasme. Aš smagiai sukikenu iš jos minos.

- Neįtikėtina ar ne?

Ji dar neatgavus žado spokso pro langą. Puikiai Šarlotę supratau...

Pagaliau atvažiuojame prie viešbučio. Taksistui nepagailiu arbatpinigių, kad nepagalvotų, jog mes kažkokios šykščios turistės. Viešbutis, - kaip ir viskas Niujorke – atrodo prabangiai. Aplink marmuras, viskas aukščiausios kokybės.

Patraukiame prie registratoriaus.

- Kuo galiu padėti, panelės? – maloniai pasiteirauja jis ir nusišypso žavinga šypsena.

- Mes norėtumėm kambario trims naktims, - nusišypsau ir aš. – Nebūtinai prabangaus.

- Jūsų vardai?

- Aš esu Elis O’Keidi, o čia mano draugė Šarlotė Heivud.

Na mano pilnas vardas iš tikrųjų yra Alisija. Mano tėtis pats yra iš Amerikos taigi reikalavo, kad aš turėčiau vardą bent kiek panašų į amerikiečių. Bet aš savo vardo nemėgstu taigi visur prisistatinėju jo trumpiniu.

- Gerai, tuojau pažiūrėsiu kuo galiu padėti. – Jis nusisuka į kompiuterį, pabarškina mygtukais ir kažką įdėmiai apžiūri. – Jums paskyriau 119 kambarį, 3-iame aukšte. Mokėsite dabar ar vėliau?

- Dabar. – atsakau aš ir paduodu jam savo VISA kortelę. Jis ją perbraukia per kompiuterį ir gražina man.

- Linkiu malonaus poilsio, - ir dar kartą žaviai nusišypso.