O Dievulėliau, kaip nugarą skauda. Daugiau gyvenime nebemiegosiu ant sofos.


Kiek valandų?... 14 h.

- O jetau, - suvaitoju. Kaip aš galėjau iki tiek išmiegoti? Mano asmeninis miegojimo rekordas.

Na ką, nauja diena, nauja veikla. Reiks įsigyti darbo kalendorių antraip viską pamiršiu. Bet vėliau.

Kyšteliu nosį į Šarlės kambarį. Miega. Blemba, ką mes čia – dvi meškos? Juk dar net ne žiema. Nors sutinku, darosi vis šalčiau. Jau lapkritis. Atia atia, mini suknelės, šortukai ir bikiniai... Palaidosiu juos mėnesių mėnesiams.

Bet vis dėl to susirūpinu dėl Šarlotės. Kažkokia man ji šiomis dienomis... net nežinau. Įsitempus, neišsimiegojus, paakiai pajuodę. Nors gal ir nereikia stebėtis, juk laksto į visokias parodas, su Niku susitikinėja. Kita vertus, aš gyvenu taip pat, tačiau jaučiuosi gerai.

Och, reik atsikelt nuo sofos. Siaube, kaip raumenis tempia. O vakar atrodė taip patogu...

Taigi šiandien laukia apsilankymas pas Kristę. Pažadėjau ateiti apžiūrėti jos naujo buto. Oi ir dar susitikimas su Maiklu. Užimta diena. Like always.

Po valandos aš jau pas Kristiną. Jos butas truputį mažesnis nei mano ir Šarlės, bet stiliovai įrengtas. Pasėdim, paplepam aš pas ją pietus pavalgau. Dar porą taurių išlenkiam. Ne nu, bet šakės. Aš kažkokia alkoholike tampu. Nors nejaučiu noro išlenkti trečią taurę.

Atsisveikinam. Po valandos jau turiu būti pas Maiklą. Hm, gal aš nueisiu pėščiom. Gražus oras. Šviečia saulė, vėjo nėra. Be to ir Maiklas netoli Kristės gyvena.

Smagiai nusiteikusi žingsniuoju gatve. Tik staiga pamatau Juos. Taip, tai buvo Jie iš didžiosios raidės. Patys nuostabiausi bateliai pasaulyje. Gražesni už Šarlės rožinius, gražesni už Ch. Louboutini.

Ant aukšto kulniuko, purpurinės spalvos. Su sagtele. Net nelabai moku apibūdinti, bet jie nuostabūs. Privalau juos nusipirkti. Ne noriu, bet PRIVALAU. Juk su šiais bateliais mano gyvenimas totaliai pasikeis.

Kaip viesulas įlekiu į parduotuvę. Ir matau, kad pardavėja deda paskutinę porą batelių į maišelį ir paduoda kažkokiai moteriškei. Šeštasis jausmas sako, kad tai tikrai paskutinė pora. O Dieve. Dieve, Marija, Jėzau ir visi švenčiausieji angeliukai. Paskutinė pora. Daugiau nebeliko.

Turiu gauti šituos batus. Privalau. Jeigu negausiu, galėsit mane užmušt. Giliai įkvėpiau ir ramiai priėjau prie moters.

- Sveiki, aš Elis, - apsimestinai maloniai pasakiau.

- Eee, sveika, - kiek sutrikusi tarė moteris. – Aš Kler. Kuo galiu padėti?

- Gal galėčiau nusipirkti iš jūsų batelius? – Turbūt Kler pasirodė, kad aš beprotė. Lyg man rūpėjo...

- Nesupratau? – Nustebusi tarė moteris. Nors gal greičiau mergina. Duočiau jai apie... 27-nerius metus.

- Suprantat, man labai labai reikia šių batelių kurių jūs paėmėt paskutinę porą. Sumokėčiau dvigubai, - vis dar bandžiau išlaikyti malonų toną.

- Kad negaliu. Pirkau šiuos batus savo draugei, jos rytoj gimtadienis bus. – Ir Kler nelaukusi ką atsakysiu išėjo į lauką.

Mane kurį laiką apėmė sąstingis. Bet greitai atsigavau. Tai jau ne, šitie bateliai bus mano. Išsitraukiau piniginę. Vakar po pasirodymo atėjo mano agentas ir davė atlyginimą. Na galiu pasakyti, gavau nemažai. Pasiėmiau 300 dolerių (bateliai kainavo 150) ir pasileidau paskui Kler.

Kaip kokia maniakė išplėšiau jai iš rankos maišelį ir įspraudžiau pinigus. Tada pasileidau bėgti kur kojos nešė. Su kulniukais nebuvo labai lengva, bet esant tokiai situacijai atrodė, kad aš basom bėgu.

Sustojau tik kai atsidūriau už kelių kvartalų. Tada man sugrįžo sveikas protas.

Ką aš padariau? – su siaubu pagalvojau. Juk tai teoriškai apiplėšimas. Bet praktiškai juk aš jai grąžinau pinigus. Ir dar dvigubai. Bet vistiek.

Kas man darosi? Susmukau ant žemės. Dėl batelių... Dėl papraščiausių batelių.

Nors kitą vertus, buvo verta. Šitie bateliai verti kiekvieno cento. Na negražiai pasielgiau atėmusi juos, bet... Ai, kas buvo, pražuvo. Svarbiausia, kad turiu batelius. Bet... o jei Kler pasiskųs mentams? Ant dolerių juk galėjo būti mano pirštų antspaudų. Mane paskelbs kaip nusikaltėlę, gaudys policija, turėsiu migruoti į kitą šalį... Siaubeli nemielas. Et, tiek tos. Nereikia dėl to dabar sukti galvos.

Šiek tiek drebėdama nuėjau pas Maiklą. Pakilau liftu ir nuspaudžiau durų skambutį.

Ak. Ak. Ak. Daugiau jokios mintelės galvoje. Nieko. Tuščia. Susijaudinimas nuslūgsta, aš su kiekvienu žingsnius vis drąsėju. Jaučiuosi nustabiai. Su niekuo nepalyginamas jausmas. Kai eini ir matai šimtus tavimi besigėrinčių, o paskui dar žinai, kad tave ir tavo dėvimą suknelę parodys per televizorių, gal net žurnale kokiam parašys... Nu nerealus jausmas.


Drąsiai einu ir žvelgiu tik į priekį. Tačiau slapta trečia akimi stebiu šalia podiumo sėdinčius žmones. Vieni šnabždasi, kiti gėrisi, treti fotoparatais pleškina.

Štai, jau priėjau podiumo galą. Pasisukioju ir grįžtu į užkulsius.

Man norisi spiegti. Iš džiaugsmo. Tiesiog euforija. Myliu šią liaudį.

Palaukiu kol pasirodys likusieji modeliai, o tada visos gražiai eilute dar kartą išeinam ant podiumo. Na šįkart kitoks jausmas nei einant vienai, bet vistiek šaunu.

Ir štai, štai viskas baigta. Fsio.

Dar truputį paplepu su keliais modeliais, apsikeičiam telefonais ir išsiskirstom. Nusivelku nuostabiąją Valentino suknelę ir apsirengiu savais drabužiais. Ach. Taip norėčiau ją turėti... Kino žvaigždės suknelė.

Makiažo nenusivalau. Kai eisiu žmonės galės man pavydėti, kaip nuostabiai atrodau. Va taip.

Kai grįžtu namo Šarlotė sėdi virtuvėje ir geria arbatą.

Klykdama mane pasitinka ir išklausinėja visų smulkmenų apie pasirodymą. Aš su mielu noru viską papasakoju. Bet Šarlė nepavydi. Jai modelio darbas ne prie širdies. Ji menininkė.

- O tau kaip? Gavai darbą? – paklausiu siurbčiodama arbatą.

- Aha. Restauruosiu paveikslus.

- Tai puiku – apsimesdama džiugia pasakau. Nė velnio nesupratau, kas tai per darbas. Bet nesvarbu. – Žinai, tu kažkokia pavargus atrodai. Gal eik pamiegoti?

- Taip, turbūt tikrai jau reikia... – Šarlotė pasitrina akis. – Šiomis dienomis dažnai jaučiuosi pavargusi. – Tada ji atsikelia nuo stalo ir nueina į savo kambarį.

O aš pasidarau sumuštinių ir dar truputį pavakaroju prie brendžio taurės. Taip ir užmiegu ant fotelio prie teliko.

-------------------------------------------

Parduotuvių maniakė grįžta. Mažais žingsneliais. Bet ji grįžta.

------------------------------------------


Ryte atsikeliu kuo puikiausios nuotaikos. Šarlotė jau išbėgus į pokalbį dėl darbo. Kristė irgi lyg į vandenį dingus. O Valentino pasirodymas tik 19 valandą. Ką čia nuveikus... Kaip tik man besvarstant suskamba telefonas.


- Alio? – Atsiliepiu.

- Sveika, Elis. – Luko balsas. – Norėtum su manim papietauti šiandien? Ateis dar vienas mano draugas su mergina. Būtų lyg dvigubas pasimatymas, - Lukas sukikena. – Pamaniau šiokia tokia įvairovė neprošal.

- Gerai, - sutinku. Aš irgi mėgstu išbandyti naujus dalykus. Tada susitariam kur ir kada susitinkam.

Dar turiu porą valandų. Per jas išsimaudau vonioje, apsirengiu ir užsitepu špakliaus. Kūl merga aš.

Kai atvažiuoju prie restorano visi jau susirinkę.

- Sveika dar kartą, - Lukas trumpai mane pabučiuoja. – Štai čia, - mosteli ranka, - mano draugas Maiklas, o čia jo mergina Vanesa.

Oooo, Maikas sexas. Už Luką sexuolesnis. Blem. Juodaplaukis mėlynom akim. Nu žodžiu, aš be žodžių. O Vanesa irgi ledinė. Blondinė, akys pieniško šokolado spalvos, figūra ideali. Abu atrodė taip... tobulai. Aš kažin ko nuliūdau.

Pietūs praėjo nuostabiai. Suvalgiau labai skanius spagečius ir smagiai pabendravau. Pasirodo mes su Maiklu turim daug bendro. Jam irgi patinka dizainerių rūbai. Nu nėra išprotėjęs maniakas, kaip aš, bet matosi, kad turi skonį. Mėgsta skaityti... Ach. O su Vanesa aš kažkaip nelabai sutariau. Šalta ji tokia. Su ja Lukas daugiau bendravo.

- Atsiprašau, - tariau, - man į tuoletą reikia.

Beeinant aš išgirdau, kad atsistumia dar viena kėdė. Po kelių sekundžių mane pasivijo Maiklas.

- Tu man padarei didelį įspūdį, - šypsodamasis kalbėjo jis. – Pamaniau, gal norėtum kada pas mane susitikti? Tik nieko blogo negalvok, tiesiog pabūtumėm šiaip, kaip draugai.

Aš svarščiau. Labai jau nepavojingas prašymas „Gal susitikime?“. Juk jis neprašė pavyzdžiui jį pabučiuoti. Gal surizikuosiu.

- Žinoma, - pasakiau, o šypsena tarsi pati atsirado.

- Gerai. – Matau kaip Maiklas atsipučia, pečiai atsipalaiduoja. – Rytoj tinka? 18 valandą?

- Ok.



***

Na štai. Aš jau čia. Šioje vietoje. Kur vyks Valentino pasirodymas. Ir aš matau patį gražiausią vaizdą gyvenime. Gražesnio nesu mačiusi ir turbūt nematysiu. Gabūt kitiems tai pasirodytų paprastas vaizdas arba net šlykštus, bet mano akims tai buvo puikiausias vaizdas gyvenime.

Tai buvo chaosas. Tikrąja šio žodžio prasme. Daug manekenių sėdėjo prie staliukų su veidrodžiais, o stilistės karštligiškai jas dažė. Visos plepėjo. Keli vyrai lakstė iš vieno kambario galo į kitą tempdami paskui save kažkokias sukneles. Visi buvo susijaudinę ir pakilios nuotaikos. Įdomu kur pats Valentino.

- Tu. Sėsk čia. – Paliepė man viena stilistė ir parodė pirštu į laisvą kėdę. Atsisėdau. – Užsimerk, - paliepė.

Stilistė užtepė man makiažo pagrindą, tada pajaučiau kaip dažo lūpas ir akis.

- Baigta, - dešimties minučių tarė. Jaučiau kokia ji savimi patenkinta.

Atsimerkiau. Atrodžiau nuostabiai. Akys „padumavusios“ – padažytos pačiu madingiausiu stiliu. Lūpos beveik kūno spalvos. Supratau, kad mano stilistė nusprendė laikytis pagrindinės taisyklės: jeigu akys ryškios, tai lūpos turi būti blankios. Arba atvirkščiai. Ir šiaip, akys mano pasidarė didelės, skruostikauliai aukšti, lūpos tarsi dar putnesnės. Stulbinamas rezultatas. Kodėl negaliu taip atrodyti kasdien?

Tada mane apvilko Valentino suknele. Ji buvo tooooookia nuostabi... Mini mėlyna. Padengta žvyneliais. Žodžiu nuostabi.

- Kiek ji kainuoja? – Paklausiau to pačio vyriškio kuris man ir davė šią suknelę.

- 6-is gabalus. – Atsakė.

Aš pritrenkta spoksojau į jį. Šeši tūkstančiai dolerių. Už suknelę. Nu šakėi. Sutinku, ji nuostabi ir dizainerio sukurta, bet vistiek... O juk matosi, paprasto siuvimo... Et. Į kai kuriuos dalykus geriau nesigilinti.

- RIKIUOKITĖS, - išgirstu kažką šaukiant.

Visos manekenės pašoka ir nuskuba prie iėjimo ant podiumo. Visos susirikiuoja. Aš irgi įsilieju į rikiuotę. Tada tas pats balsas kuris mums liepė sustoti, pradėjo skaičiuoti:

- 3, 2,1 – jau! – Ir pirmasis modelis žengė ant podiumo.

Pamažu eilė judėjo ir štai, štai mano eilė... O Dieve, kaip jaudinuosi. Jau... Jau... Ir aš žengiu ant podiumo.

-------------------------------------------------------------
Atsiprašau, kad žiauriai ilgai nerašau. Tam yra trys priežastys:

• Pusmečiai ant nosies, reikia kalti, mokytis ir šiaip daug n.d. užduoda.
• Mano gyvenime atsirado Džastis. :DD Apie jį plačiau galite paskaityti mano kitoje istorijoje ( violetineskabes.blogspot.com ). O ta parduotuvių maniakė kuri buvo prieš jam pasirodant atrodo trumpai išėjo. Lyg sakytų: "Turiu trumpam lėkti, bet greit pasimatysim". Tada pamojavo rankute ir išėjo. Bet aš tikiu, kad ji sugrįš. O kai sugrįš, pamatysit. : )
• Ir aš dabar užsivedus ant savo kitos istorijos. Rašydama tiesiog kaifą jaučiu. :DD

Įeinu į patalpą ir su didžiuliu pasitikėjimu. Matau, kad sustatyta daug kėdžių, o ant jų sėdi apie 50 manekenių. Patalpos gale stovi vyras ir dvi moterys ir po vieną kviečiasi „makekenes“. Jas apžiūri, liepia pavaikščioti. Dauguma jų dar paduoda po kažkokį segtuvą. Ar gal albumą.

Velniava. Aš neturiu jokio albumo? Ką daryt? Nors matau, kad kai kurios panelės irgi neturi.

Su jau mažesniu pasitikėjimu savimi prisėdu ant vienos kėdės. Po pusvalandžio ir mane pakviečia.

- Labas. Aš esu Džordžas Braunas, o čia mano asistentės Dženifer ir Bri. – Jos abi man linkteli.

- Sveiki, - su šypsena pasisveikinu. Jaučiuosi panašiai kaip atrankoje.

- Tu naujokė?

- Taip.

- Esi dalyvavusi kokioje nors fotosesijoje?

- Dar ne.

- Vadinasi albumo neturi... – sumurma sau Džordžas. - Čia pirmas tavo kastingas?

- Aha.

- Gerai. Pažiūrėkime ką tu sugebi. Paduokit batus. – Džordžas paliepia asistentėm. Bri iš mašelio kurį turi pasidėjus šalia savęs, ištraukai juos. O kookie batai... Ohohoho. Su tokiais nesu vaikščiojus ir netgi nemaniau, kad kadanors teks. Jie buvo juodi, su skylute pirštui ir ant platformų. Bet ant kokių platformų! – Šios platformos yra 10 centimetrų. Apie kulniuką net nekalbu, - prabyla Džordžas. – Dizaineriai savo originalumui ribų nusibrėžę nėra, taigi niekada nežinia su kokiais drabužiais ar batais teks vaikščioti. Turi man įrodyti, kad sugebi vaikščioti su šitais batais. Pavyks - tu priimta. Jeigu susitvarkysi, tikiu, kad ir su suknelėm keblumų nebus.

O Dieve. Neįsivaizduoju, kaip paeisiu su jais. Šiaip ne taip apsiaunu ir atsistoju. Iškart vos nepragriūnu, įsitveriu į Džordžą.

- Nagi, nebūk ištižėlė. Tu gali, - ragina jis mane. – Pirmiausiai tiesiog paprastai praeik, o tada su podiumo eisena.
Gerai... žingsnis... antras... pradedu eiti truputį greičiau. Trečias žingsnis. Ir oplia, pargriūnu. Atsikeliu. Toliau einu. Ketvirtas žingsnis. Taip nueinu dar dešimt žingsnių. Dar kart pargiūnu. Na žodžiu, kol nueinu iki galo pargriūnu dar du kartus. Tai išvis... keturi kartai. Mane jau ima neviltis. Siaubas. Bet vat atgal pareinu nė karto nesuklupus.

- Hm... Na neblogai... Kitos pargriūna ir po dešimt kartų. Dabar pabandyk su podiumo eisena.

Taigi pakartoju visą eiseną tik šįkart koją statau prieš koją ir rankas užsidedu ant šono. Parklumpu vos kartą.

- Dar kartą.

Ach, kuo toliau, tuo geriau sekasi! Šįkart nė karto nepargriuvau.

- Na va, šaunuolė. – Nusišypso Džordžas. – Manau, kad susitvarkytum. Tu priimta. Tačiau namie dar pasitreniruok. Paprašyk kokios draugės, ar ko, kad paskolintų panašius batus.

- Ačiū, - padėkoju ir nusišypsau. Man jis patinka. Ir išvis, man visi žmonės čia patinka. Dievinu savo darbą.

----------------------------------------
Sveiki,
Kuriu naują istoriją. http://violetineskabes.blogspot.com/ . Taigi jeigu čia rašysiu biški rečiau, nesupykit.

Jūsų,
Parduotuvių maniakė.

--------------------------------------

Tada aš kai ką supratau. Tas supratimas mane pervėrė iki širdies gelmių.

Tai MANO pasaulis. Tai MANO liaudis. Tai MANO tėvynė. AŠ jai priklausau.

Mada, drabužiai, bateliai, apsipirkinėjimas, modelių pasaulis, fotogravimasis, lakstymas į vakarėlius ir pasirodymus, kėlimasis rytą, suvokus, kad tau kastingas po pusvalandžio, o tu net neapsirengus.

Aš priklausau šiam pasauliui. Žinojau tai nuo pat gimimo.

Ir niekas manęs nuo jo neatskirs.

Prieinu prie Kristinos. Ji net neklausia ar gavau darbą. Ir taip matosi. Tik pasako:


- Aš gi sakiau, kad gausi.

Paskui dar kartu su ja pasėdžiu koridoriuje, kol pagaliau ir Kristę pakviečia. Tada laukiu. Dieve, kaip nekenčiu laukti. Tačiau ji ten užtrunka mažiau už mane. O kai išeina... kažkas blogai.

- Kas atsitiko? – pribėgusi išgąstingai paklausiu.

- Sumauti šikniai. Nedavė. Cituoju: „Tavo gražus veidas ir figūra, bet nesi įdomi“. – Kristė atrodo nuliūdusi, bet ne per labiausiai. Aš jau būčiau akis išverkus.

- Siaubas, - delnu užsidengiu burną.

- Ai, ne taip man jau to darbo reikėjo. – Kristina šypteli. – Čia šiaip nutariau pabandyti. Iš tikrųjų mane traukia kas kitas.

- Kas? – Smalsiai paklausiu.

- Aktorystė, - mano pusseserytė užsisvajojusi šypteli. – Bet ką aš čia švaiščioju, einam pietauti.

Taigi patraukiame link išėjimo. Kristina mane nuveda į mielą vietelę. Labai jauki kavinukė. Pinti krėslai, staliukai. Groja tyli muzika, žmonių nedaug. Užsisakau kavos, spagečių ir ledų desertą. O mano kompanionė salotų, didelę porciją obuolių pyrago, arbatos ir šampano.

- Vaišinu, - taria ji. Net nesiginčiju. Juk sėdžiu be cento kišenėj.

Abi pasišnekučiuodamos pavalgome, tada Kristė sumoka.

- Na aš turiu lėkti.

- Kur eisi? – nustembu. Tik pati nelabai suprantu kodėl.

- Šiandien man dar vaidmens perklausa. – Puskė nusijuokia. Aš irgi. Ot kokia. Nesako visko iki paskutinės minutės. Bet nesistebiu. Kristina visąlaik mėgo patylėti kai nereikia. Bet per dieną nulėkti į du pokalbius dėl darbo! Nu jo. Nors nesistebėčiau, jeigu ji ir dar kur nors susitarusi dėl pokalbio. Buvo ir bus veikli.

Taigi išsiskiriam, aš patraukiu namo. Kai grįžtu Šarlotė dar namie. Ji su Niku susitinka septintą, o dabar vos penkios. Pirmąsias dešimt minučių abi klykaudamos sutinkame žinią, kad aš gavau darbą. Na paskui nelabai yra ką veikti, tai tiesiog išsidrėbiam ant sofos, įsijungiam televizorių ir žiūrim serjalą „Draugai“.

Tik staiga supypsi mano telefonas. Atėjo SMS‘as. Nepažįstamas numeris. Atsidarau žinutę ir perskaitau: „Sveika. Šiandien 20:00 h. bus kastingas dėl Valentino kolekcijos demonstravimo. Tavo agentas, Deivas.“. Taip pat buvo nurodytas adresas. Oho, jau pirmą vakarą pradedu dirbti. Bus smaug. Ou jė.

- Šiandien varau į kastingą, - pranešu Šarlei.

- Tai gerai, - nusišypso ji.

Na ką, dabar yra šešta valanda, taigi dar turiu valandą pasiruošti. Nusiprausiu po dušu, apsirengiu, pasidažau ir dar spėju sukrimsti sumuštinį. Aš tai nesuprantu, iš kur kyla gandai, kad manekenes nieko nevalgo. Galiu pasakyt visada valgau normaliai ir nemažais kiekiais. Ir turiu vieną žiauriai gerą pliusą. Nestorėju. Nu rimtai. Galiu kimšti kiek noriu ir nepriaugu svorio. Nu gal ten kokį 50 gramų per mėnesį.

Puikiai nusiteikusi atvykstu nurodytu adresu. Gražus pastatas. Man atrodo tai fotografų studija. Įeinu pro duris ir pasuku prie panelės sėdinčios už stalo. Nežinau, ji registratorė ar kas, bet turėtų viską žinoti. Bent jau man taip atrodo.

- Atsiprašau, - tariu, - aš...

- Ketvirtas aukštas, - net nepakėlusi akių tarsteli ir mosteli ranka į liftą.

Atrodo susierzinusi ir įsitempusi. Greičiausiai daug kartų teko tai šiandien pakartoti. Aš tik gūžteliu pečiais. Tada nueinu į liftą ir paspaudžiu mygtuką „4“. O liftas greitas. Pakylu per dvi sekundes. Tada durys atsidaro ir...

Jis apstatytas paprastai. Stalas, komoda, pora kėdžių, kilimas...


Užtat už stalo sėdinti moteriškė tikrai nepaprasta. Ji atrodo stulbinamai. Aukšti skruostikauliai, ilgas kaklas, didelės akys, laibos rankos, ilgos kojos. Neapsirengus nieko prašmatnaus, bet matosi, kad drabužiai sukurti garsių dizainerių. Balti džinsai, juoda berankovė palaidinukė ir Louboutini aukštakulniai.

- Sėskis, - pasiūlo man moteris ir parodo į laisvą kėdę. Atsisėdu.

- Taigi, tu esi Elis O‘Keidi. Aš Elizabetė Laučner. Arba tiesiog Elė. Elis ir Elė, - sukikeno. Aš taip pat. – Iš akcento sprendžiu, kad ne amerikietė. Iš kur būsi?

Man Elizabetė patiko. Kaip kažin ką. Maloni, graži, trykštanti gyvenimo džiaugsmu ir jaunyste. Šalia jos tiesiog neįmanoma jaustis nepatogiai. Aš atsipalaiduoju ir grįžta pasitikėjimas savimi.

- Iš Lietuvos.

- Negirdėta šalis. Gal galėtum daugiau apie ją papasakoti?

- Ji labai mažytė, tačiau pati nuostabiausia. Vasarą ten būna labai gražu. Žaliuoja dideli miškai, skraido paukščiai ir trykšta upeliai. Taip pat yra jūra. Baltijos. Žiemą Lietuvoje taip pat fantastiška. Daug sninga ir būna labai smagu. Vaikai stato senius besmegenius ir mėtosi sniego gniūžtėmis. Kai užšala ledas galima čiuožinėti. O, kad Jūs pamatytumėt miškus žiemą! Lyg iš pasakų atviruko.

Taip pat Lietuvoje gaminami labai skanūs valgiai. Cepelinai, įvairios mišrainės... – bepasakojant man net seilės sukyla.

- Oho, - atrodo Elė rimtai nustebusi. – Labai įdomi šalis. O kodėl nusprendei atvykti į Niujorką, jeigu tau tėvynėje taip patinka?

- Aš labai norėjau modelio darbo ir nusprendžiau, kad Lietuvoje man per mažai galimybių, taigi atvykau čia.

- Ar mėgsti madą? Domiesi ja?

- Ooo taip.

- Gal galėtum truputį pavaikščioti po kabinetą? Noriu pažiūrėti tavo eiseną.

- Gerai.

Atsistoju ir nueinu iš vieno kabineto galo į kitą ir atgal.

- Na kaip? – paklausiu.

- Tavo eisena nuostabi! Šiandien dar nemačiau tokios geros eisenos. Manau, kad fotografijose tu taip pat išeitum stulbinamai. Esi komunikabili, turi vaizduotę. Su tavimi man buvo linksma. Žodžiu tu man patinki, ir manau, kad tinki modelio darbui.

Elė atsidaro stalčių ir ištraukia iš ten kažkokį lapą ir tušinuką. Paduoda man.

- Pasirašyk štai čia, - pasako ir parodo kur reikia.

Net neskaičius kas parašyta ant lapo pasirašau.

- O štai čia, - Elė taria tiesdama man kortelę su telefono numeriu, - tavo agento numeris. Jis tau praneš apie visus kastingus, bei kai atliksi darbą, sumokės atlyginimą. O čia, - paduoda dar vieną kortelę, - mano numeris. Jei kas – skambink. O ir šiaip, norėčiau su tavim kartu kada papietauti. – Elizabetė plačiai nusišypso.

- Labai ačiū, - aš irgi išsišiepiu per visą burną.

- Nėra už ką. Tokių merginų kaip tu – vienetai. Ar bent jau su tokia gera eisena. – Elė nusijuokia savo skambiu juoku. – Būsi tikras lobis. – Mirkteli man.

- Dar kartą ačiū, - padėkoju. – Iki.

Vos tik išeinu iš kabineto, tyliai sušnypščiu:

- Yes, aš tarp švytinčiųjų!

Štai jau 13 valanda. Aš sėdžiu agentūroje ir laukiu, kol mane pakvies pokalbiui. Ir sėdžiu ne aš viena. Visam koridoriuje pilna merginų. Kokie penki šimtai turbūt. Vienos plepa telefonu arba su savo kaimynėmis, kitos tyli, trečios gražinasi. Aš priklausau antrajai grupei – tyliu ir nervinuosi. Atrodo nuo įtampos tuoj sprogsiu. Ir vis dėl to iš padilbų apžiūrinėju savo konkurentes. Vienos tikrai gražios, matosi, pasitiki savimi. Kitos atrodo atrodo kaip pilkos pelytės, bet užtat tarška taip, kad man norisi užsikišti ausis. Bet kelios merginos tai išvis. Prisišpakliavusios tiek, kad siaubas ima. Su mini sijonais ir didelėm dekoltė. Laabai abejoju ar joms pasiūlys darbą.


Dauguma amerikietės arba anglės, tačiau yra nemažai merginų ir iš kitų šalių. Štai girdžiu kaip kažkas kalba portugališkai. Panelė sėdinti šalia manęs prancūzė.

Matau kaip kartais iš kabineto išlenda įvairios merginos. Vienos švyti lyg laimės kūdikiai, o kitos eina nukabinusios nosį ar net apsiverkusios. Meldžiausi, kad aš būčiau tarp švytinčiųjų.

Tik staiga – negaliu patikėti savo ausimis, - išgirstu lietuvišką balsą. Geras. Lietuvė čia. Girdžiu kaip plepa telefonu.

Reiktų susipažinti. Ir keista, man tas balsas kažkur žiauriai girdėtas.

Atsistoju nuo kėdės ir patraukiu balso link. Pamatau dailią mergužėlę. Žalios akys, figūra kaip nulieta, rudais, kaip mano garbanotais plaukais. Tik mano tamsesni.

- Sveika! – Priėjusi džiugiai pasisveikinu.

Matau kaip panelė nustemba. Turbūt irgi nesitikėjo čia išvysti savo kraštietę.

- Laabss – užsikirtusi pasisveikina.

- Aš Elis, - maloniai prisistatau.

- Kristina... – mes paduodam viena kitai ranka.

Kažkas čia labai keista. Ir balsas pažįstamas ir pati kažkur matyta. Pala. Stop. Ar tik nebus čia...

- Kristina?! – mano balsas iš nuostabos pakyla oktava aukščiau.

Matau, kad ir Kristina susigaudo kas aš tokia.

- Elis? Eik tu sau, šimtas metų! – Kristė irgi džiugiai sušunka ir mes abi apsikabinam. – Dieve, Dieve, ko jau ko, o tavęs aš čia nesitikėjau išvysti.

- Aš irgi tavęs, - kikenu.

Kristina mano pusseserė. Nesimatėm nuo tada, kai man buvo penkiolika. Tai... 7 metai. Nemažai.

Mudvi su Kriste įsišnekam. Apie gimines, kaip čia patekom, apie būsimą darbą...

- Tu tikrai gausi tą darbą, - vienu metu pasakom ir nusijuokiam.

- Elis O‘Keidi. – Išgristu savo vardą. Atsisuku. Mane kviečia į kabinetą. O jetau. Kad tik pasisektų.

- Einu, čiau. – Atsisveikinu su Kristina. – Gal vėliau susitinkam kokioj kavinukėj?

- Gerai, tu manęs paskui palauk, nuvesiu į tokią gerą vietelę.

- Ok.

Tada atsistoju ir nueinu į kabinetą.

-------------------------------
Sveiki,
Kaip matote, įmečiau kelias foto. Čia kaip aš maždaug įsivaizduoju visus veikėjus. Ilgai ieškojau ir čia geriausia ką pavyko rasti. Tikiuosi patiks. ;DD
P.S. Su Maiklu ir Kristina susipažinsite vėliau. Tiesa, su Kristina jau visai greitai. Jau kitame įraše. ;D O su Maiklu deja, tik istorijos pabaigoje. :D

Tai tiek.

-------------------------------

Dingo elektra. Vieną akimirką žiūrėjom filmą, o kitą telikas užgęso.


Blet, sakiau, kad mes to filmo galo nesulauksim!

- Kas per?.. – pradėjau.

- Velnias. – Nusikeikė Lukas. – Mano laiptinėje elektrą tvarkė, galvojau jau baigė. Pasirodo ne. Ot šūdas, nebegalėsim filmų žiūrėt. Ką čia nuveikus?..

- Nežinau... – tai tardama atsistojau ant žemės ir pradėjau eiti. Tik nelabai mačiau kur einu, mat buvo taip tamsu, kad nemačiau net savo rankų pirštų, nors prisikišau juos prie pat veido.

Tik staiga pajuntu, kaip mane apkabina rankos ir išgirstu balsą šnabždantį man į ausį:

- Užtat aš žinau.

Tada Lukas apsuka mane į save ir švelniai pabučiuoja. Na ir kas, kad nepažiūrėjome filmo? Užtat pradėjome kurti savąjį...



***



Sėdžiu Luko lovoje ir geriu kavą. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Nėra realybės, nėra nieko. Kol kas gyvenu anos nakties prisiminimais. Ir neleidžiu, kad mane kas nors blaškytų. Vakar buvo taip gera. Och. Buvo... Ai, įvairumo dėliai patys įsivaizduokit.

Ir vis dėl to mane išblaško. Tai Lukas. Ką tik nusiprausė po dušu ir dabar grįžo pas mane. O Dieve, koks jis sexualus. Velniškai.

- Labas rytas, brangioji.

- Labas rytas.

Baigiu gerti kavą ir atsigulu. Paskęstu tarp pagalvių. Hm.. Gal dar numigus... Bet kažkas man neduoda ramybės. Kažkas šiandien turi įvykti.

Penktadienis.

Na ir kas, kad penktadienis?

Penktadienis, 13 h.

Ką aš turiu daryti šiandien, 13 valandą?

Modelių atranka.

Staigiai vėl atsisėdu. Fuck, fuck, fuck. Modelių atranka! Kaip aš galėjau pamiršti? O Dievulėliau. Kiek valandų? 9 h. Man liko 4 valandos. Norisi verkti.

Pašoku iš lovos ir greitai pasirengiu.

- Kur skubi? – Susidomi Lukas.

- Man šiandien pokalbis dėl darbo. – Prišoku prie jo, trumpai pabučiuoju ir išlekiu pro duris. – Iki! – Dar spėju šūktelėti.

Taxi, taxi, taxi. Atvažiuoja, tfū.

Grįžtu namo ir bėgdama per visą butą rėkiu:

- ŠARLOTE!!!!!!!!!!!

Man atsako tyla. Kur po galais Šarlė yra? Negi vis dar savo „planus“ vykdo? Tokia kritinė akimirka, o jos nėra. Ne, nu šakės. Ką daryti?

Nu tiek tos. Nėra tai nėra. Reiks suktis pačiai. Nulekiu į drabužinę ir sustoju. Ką rengtis? Žinau, kad nereikia nieko puošnaus ir nereikia persistengti.

Ką reeeengtis? Dieve, Dieve, Dieve. Kur esi, kai tavęs reikia? Pirma reikia nusiraminti. Lėtai skaičiuoju nuo vieno iki dešimt. Giliai kvėpuoju.

Jau jaučiuosi geriau. Gerai, aš rami. Visiškai rami. Be panikos. Jokios panikos. Ką rengtis? Reikia išryškinti visus savo privalumus. Džinai ar sijonas? Mano ilgos kojos. Sijonas. Klostuotas, juodas. Toliau. Bliuskutė. Čia jau sunkiau. Reikia pagalvoti. Vienspalvė, dryžuota, su ornamentais? Žinau. Su taškeliais. Labai graži, bet paprasta. Juoda, su baltais taškeliais.

Rankinė. Reikia madingos. Laaabai graži. Didelė, balta, odinė. Batai. Paprasti juodi kablukai. Makiažas. Sunku. Reikia atrodyti gražiai, bet nepersistengti. Šešėlių gal nedėsiu. Blakstienas būtina padažyti. O ką daryti su lūpomis? Palikti nedažytas? Bet juk baisiai suskeldės. O, radau išeitį. Vazelinas. O plaukus paliksiu palaidus. Gražiai krenta.

Žvilgteliu į veidrodį. Nuostabu. Stiliukas - Black&white. Pusryčius jau pavalgiau pas Luką, taigi virtuvėje neužgaištu. Jau 11 h. Na dar turiu truputį laiko, išgersiu arbatos.

Begeriant išgirstu trinktelint duris. Aha, Šarlė parsirado. Girdžiu jos žingsnius. O po kelių sekundžių ir ji pati pasirodo.

Ohoho. Švyti lyg laimės kūdikis. Rimtai. Atrodo lyg šviesa nuo jos srūtų. O kokia įraudus, ajajai. Pala. Stooooop. Ar tik ne... negali būti. Taip greitai. Netikiu.

- Prisėsk, - tariu globėjišku tonu ir paplekšnoju kėdę šalia savęs.

Draugužė tyliai atsisėda.

- Taigi... – duodu užuominą.

Šarlė minutę patyli ir tada pratrūksta.

- Tu manęs nekaltink. Viskas vyko taip greitai, aš nespėjau net susigaudyti. Nuėjau į dailės parodą, eksponavo labai gražius paveikslus, - Šarlė baigusi dailę. – Paskui parodos rengėjas pasakė kalbą. Tada buvo vaišinama šampanu. Na aš apžiūrėinėjau paveikslus ir gėriau tą šampaną. Gal porą taurių. Bet tu juk žinai, man ir tiek užtenka. O tada... – Jaučiau, kad čia prasideda įdomumas. – Prie manęs priėjo toks vaikinukas. Nikas. Mes pradėjom kalbėti, pasirodo turim daug bendro... – Šarlės žvilgsnis nutola, ji užsisvajoja. – Tada jis pasiūlė užeiti pas jį į namus. Aš sutikau. – Šarlotė tirštai nurausta. – O paskui...

- Numanau kas buvo. – Pertraukiu ją. Ir pasileidžiu taip žvengti, kad net namo sienos dreba. Pasirodo mano spėjimas pasitvirtino. – Bet tu ir greita. – Nusistebiu ir vėl nusijuokiu.

- Baik! – sušunka draugė, bet ir pati kikena.

- Bet eik tu sau. Užmezgei romaną. Vauč.

- O ką tu darei? – dabar jau Šarlės žvilgsnis įtarus.

Mano eilė nurausti.

- Tą patį ką ir tu. – Ir vėl pasileidžiu žvengti. Ji pasižiūri į mane nustębusi, o tada irgi pratrūksta.

- O aš... aš... – žiopčioja Šarlotė. – Blemba.

Mudvi taip juokiamės, kad net ašaros ištrykšta.

- Oj oj, tušas nubėgs. – Išsigąstu. Pasiėmu nosinaitę ir atsargiai pasišluostau akis. – Tai kada vėl susitiksi su Niku?

- Šiandien. Eisim į dailės muziejų. –Nerūpesingai taria Šarlė. Bet žinau, kad po išorine ramybe verda jausmai. Ai, bet kai norės, pati viską pasakys.

- Oj blem, užsiplepėjom. Jau 12 valandų, man reik lekti.

- Į atranką varai?

- Aha.

- Tai sėkmės.

- Man jos prireiks... O gal ir ne.

Kai pabudau jau buvo tamsu. Velniava. Juk reiks pas Luką važiuoti, kiek valandų? Greitai išlekiu iš balkono ir nubėgu į virtuvę. Mesteliu žvilgsnį į laikrodį. O, siaubeli. 19 h. Man liko tiki valanda, aaaaaa!


Pala. O kur Šarlė? Tylu, tuščia. Matyt išėjo kažkur. Bet kur? Tada prisiminiau mūsų pokalbį. Tai turbūt nuvarė savo planų vykdyti.

Bet man reikia savo planus vykdyti! Turiu susiruošti per sumautą pusvalandį. Žinoma, klasikinis klausimas – ką rengtis? Nieko prašmatnaus nereikia, bet...

Galų gale apsirengiu paprastais mėlynais džinsais, užsivelku juodą bliuskutę, apsiaunu savo juodas basutes be kulniukų su kuriomis čia atvykau ir pagriebiu paprastą juodą rankinę. Dar brūkšteliu tušu per blakstienas ir padažau lūpas blizgiu. Viskas. Paprasta ir gražu.

Išeinu į gatvę ir susistabdau taxi. Nurodau adresą. Bevažiuojant dar apsitvarkau nagus, bet Luko namai netoli taigi greitai atvykstame.

Išlipu, pakylu į 13 aukštą. Pabeldžiu į duris.

- Sveika, - pasitinka mane Lukas atidaręs duris.

- Labas.

Įeinu į jo butą. Kai šiandien ryte apsilankiau jame, nė kiek neatkreipiau dėmesio į interjerą. Luko namai buvo paprasti, nieko labai išskirtinio. Visi kambariai normalaus dydžio, nei per maži, nei per dideli. Vyravo daugiau tamsios spalvos, bet buvo ir šviesių detalių. Na, kaip jau sakiau – nieko išskirtinio.

- Taigi, susitarėme žiūrėti filmus. Ką norėtum? – paklausė Lukas manęs.

Hm... Girdėjau, kad vyrams patinka veiksmo filmai. O man patiko daug spec. efektų, bet ne susišaudymų. Reikia rasti vidurį.

- Galbūt 2012? Turi tokį?

- Aha. Geras pasirinkimas, aš irgi jį norėjau žiūrėti. – Šypteli man Lukas.

Kažkaip jaučiau, kad mes filmo galo nesulauksim.

Lukas uždeda filmą ir nueina į virtuvę. Turbūt vyno ar dar ko nors. Aš susirangau ant sofos. Atspėėjau. Atnešė vyno. Pripylė dvi taures ir vieną padavė man. Tada pats atsisėdo šalia manęs ant sofos.

Nu viskas buvo normaliai, žiūrėjom filmą. Kaip ir tikėjausi, buvo daug spec. efektų. Potvyniai, pastatų griuvimas ir t.t. Taip žiūrėjom apie valandą. Bet staiga...

-----------------------------

Sveiki, jau galite rašyti komentarus! : )

-----------------------------


- Surenkime vakarėlį – sušnabžda ji.


Jėzau, kokia ta mergina optimistė. O aš didelė realistė. Taigi tuoj pat viską „surealistinu“.

- Šarle, atsigauk. Juk mes nieko čia nepažįstam.

- Žinau, - taria ji nekantriai. – Bet juk rytoj tu eini į modelių atranką, taigi susipažinsi su daugybe žmonių. O ir aš turiu kelis planus... – mirkteli ji man. – Beto, juk vis tiek dabar nerengtumėm. Reikia butą sustvarkyti, daiktus išsikrauti...

- Hm, gal tu ir teisi. Bet pala. Kokių dar „planų“ tu turi?

- Pasakysiu kai būsiu šimtu procentu tikra, jog pavyks, - sukikena Šarlė.

Nekenčiu paslapčių. Ir ji tai puikiai žino. Na bet jeigu nori – tegu turisi.

- Tvarkymas! – suaimanuoju aš. – Neeeeeee!!! – sušunku.
Nekenčiu tvarkymo. Užtat Šarlė mėgsta. Kaip čia gudriai išsisukus?..

- Šarloteee, aš viską biški vėliau sutvarkysiu, man gi reikia biški pasipraktikuoti, rytoj atrankaa, - nutęsiu aš.

Mieloji draugytė tuoj pat perprato mano planą ir kuo linksmiausiai užsikabino.

- Nesijaudink, aš ir viena viską galiu sutvarkyti, o tu eik, eik, praktikuokis...

Aš nelaukdama kol ji apsigalvos čiuožiu į... pala. Blem, kur man praktikuotis? Juk kambarys mažas kaip smeigtuko galvutė, o kitur Šarlė tvarkys. Hm, kažką reikia daryti. Galvok, Elis, galvok. Žinau! Balkonas. O taip, čia yra balkonas. Ne per mažas, ne per didelis. Jeigu išsinešiu veidrodį, viskas bus gerai. O ir 16 aukštas, niekas manęs iš apačios nematys ir negalvos jok ten kažkokia beprotė staiposi.

Taigi čiumpu veidrodį, kurį radau drabužinėje, ir išeinu į balkoną. Tada pasistatau veidrodį prie balkono turėklo ir pradedu praktikuotis. Nors pala. Kaip reikia praktikuotis? Šūdas. Atsisėdu ant kėdutės pastatytos prie kito balkono turėklo ir susimąstau.

Kaip gi čia reikia... Bet pagalvojus, nėr ką galvoti. Tereikia išbandyti įvairias pozas, veido mimikas ir viskas... Manau. A, nu ir dar pabandysiu išrėšti sau monologą, kaip rytoj turėčiau kalbėti.

Nieko sudėtingo, nieko... Pozos... Nu ką gi, improvizuosiu. O man improvizuoti žiauriai sekasi.

Viens, du, trys ir... pradedam!



Po 10 minučių.



Hm, sekasi gan gerai. Nors kai kur tai tookios pozos, kad griūk negyvas. Tiesą sakant, vienąkart vos neiškritau pro balkoną. Mat sugalvojau uždėti koją ant balkono turėklo. Nu uždėjau ir pradėjau svyruoti. Ir kaaip dribau... Gerai, kad spėjau įsitverti durų, o tai būtų man dabar riesta...

Nu gal užteeks... Jeigu ką, vėl improvizuosiu. Dabar reikia padirbėti su veidu. Tai lengva. Užtrunku tik 5 min.

Na ir monologas.

- Sveiki... – pradedu.

O gal „laba diena“? Kaip geriau? Ai nu velniop, bus „sveiki“.

- Sveiki... – pabandau dar kartą.

Ne, nieko taip nebus. Ką nors vietoj sugalvosiu, dabar nieko neišeis. Bet praėjo dar tik 20 minučių. Vadinasi Šarlė dar nebus visko sutvarkiusi. Hm, ką čia nuveikus... Velniava. Čia visiškai nėra ką veikti. Vieninteliai mano draugai veidrodis, kėdė ir mini staliukas. Ką su jais galima nuveikti? Nieko, nieko ir dar kartą nieko. Gal aš tiesiog atsisėsiu ir pažiūrėsiu kas dedasi už balkono ribų.

O taip besėdint ima miegas. Tfu, nemiegok, Elis. O tai rimtai iškrisi pro balkoną. Ir vis dėl to apačioje nieko įdomaus nevyksta. Taigi pradedu svajoti.

Kai aš tapsiu modeliu, man atsivers visi keliai. Susipažinsiu su garsenybėmis, susidraugausiu su jomis... Ak, gal netgi susipažinčiau su Taira! Būtų taip nuostabu... Mes taptumėm geriausiom draugėm, kartu eitumėm pietauti ir ji mane pamokytų visokiausių gudrybių dirbant modelio darbą...





Kaip ir baiminausi, užmigau. Bet pro balkoną neiškritau.

Mačiau buto nuotraukas, tačiau jis vistiek mane probloškė. Na koridorius kaip koridorius. Žalios sienos, užkabinti keli paveikslai, yra nedidelė spinta susidėti lauko drabužiams ir batams, taip pat suoliukas. Einant koridoriumi patenkame į svetainę. Ji tiesiog nežmoniško dydžio. Baltos sienos ir lubos, tikmedžio grindys. Ant jų patiestas nedidelis Art deco stiliaus kilimas. Pastatyta balta odinė sofa, primėtyta daug tamsių spalvų pagalvėlių. Už jos buvo didelis paveikslas. Kas ten pavaizduota, turbūt gyvenime nesuprasiu. Šalia sofos pastatytas ovalo formos stiklinis staliukas. O priešais stovi tikmedžio komoda su šešiais dideliais stalčiais ir ant jos televizorius. Šone pastatytas židinys.


Viskas buvo labai įspūdinga, bet geriausia... geriausia buvo langas. Jis ėjo per visą sieną ir per jį matėsi koks ketvirtadalis Niujorko. Kai priėjau arčiau ir pažvelgiau žemyn, man apsvaigo galva. Juk vis dėl to, šešioliktas aukštas... Pro langą mačiau viską. Dangoraižius, zujančias mašinas ir mažus juodus taškiukus – žmones. Netgi rodos matau Saks!

Tada pasukame į šoną ir įeiname į virtuvę. Ji taip pat nuostabi. Vyrauja žalia spalva. Žali stalčiai, spintelės... Stovi nedidelis, apvalus staliukas iš kažkokio šviesaus medžio, o prie jo pastatytos keturios kėdės. Dar kartą – nuostabu.

Šarlė dar pasilieka geriau apžiūrėti virtuvės, o aš ant pirštų galų nusėlinu apžiūrėti miegamųjų. Atidarau vienas duris ir lieku pritrenkta.

Šakės. To tai neisitikėjau. Po viso to... milžiniškumo – gal taip reiktų pavadinti, - mane tai tikrai pritrenkė. Kambarėlis buvo mažas kaip kišenė. Violetinės sienos ir vėl gi – tikmedžio grindys. Pastatyta viengulė lova ir šalia jos timedžio spintelė. Ir abu šie daiktai užimė visą kambario plotą. Tik staiga pamačiau kažkokią lentelę prikalta prie sienos. Ant jos buvo parašyta “Permiegoti daug vietos nereikia, užtat susidėti drabužiams – taip”.

Mane dar kartą pribloškė. Šį kartą užrašo teisingumas. Juk tai tikra tiesa. Matyta, kad čia gyventa parduotuvių maniakės.

Išgirdau šūksnį. Cha, turbūt Šarlė pamatė tą patį. Jau noriu eiti pas ją, tačiau ji greitesnė. Atėjo pas mane stiklinėmis akimis. Užjaučiu ją. Šarlei reikia daug... erdvės. Jai... blema, nepamenu žodžio. Nu kažkokia ten fobija.

- Nesijaudink, praeis. – Guodžiu ją. – Manau. Gal geriau einam drabužinės apžiūrėti?

Šarlė kaip mat pralinksmėja. Taigi patraukiame prie dar vienų durų. Giliai įkvėpiame ir atidarome, o ten... vonia.

Suklydom. Uuups. Bet vonia graži. Laabai graaži. Maarmuras. Burbulinė vonia... Balti kilimėliai... Mmm... Nu gerai užteks, varom prie drabužinės.

Taigi sustojame prie paskutinių durų. Dar kartą giliai įkvėpiame ir atidarome. Ir... Nualpastam. Juokauju. Bet rimtai, jausmelis, kad tuoj apalpsiu. Drabužinė milžiniška. Devizas mano kambary dar kartą pasitvirtino. Spintos, komodos, kabyklės rankinėms, papuošalų laikikliai... Aaaaa, čia rojus. Ne pala. Bus rojus kai prigrūsim šią drabužinę drabužių. Mes apankam ir apkurstam. Tiesiog stovim apimtos pagarbios laimės.

Tik staiga Šarlotė atsigauna.

- Ką sugalvojau! – Sušunka ji.

Iš dviejų žmonių geriau neišgirsti žodžių „Ką sugalvojau“. Pirmas – aš ir antras – Šarlotė.

Aš nelaukus kol jis dar ką nors pasakys apsisukau ir išėjau. Grįžau į viešbutį. Buvau dar biški susierzinusi, tačiau galų gale atgavau gerą nuotaiką. Juk šiandien kraustymosi į naują butą diena!

- Paaaaaaaasiruošusi? – su tokiu klausimu mane pasitinka Šarlė vos tik aš įžengiu į kambarį.

Man net nereikia klausti kam, žinau ir taip.

- Nėėėė kiek, - atsakau jai ir nusijuokiu. Draugė irgi nusijuokia. – O Dieve, -suaimanuoju aš, - juk reiks susidėti daiktus...

Kaaip tingiu, šakės. Visas tas dėliojimas, pakavimas... Patikėkit, per tas tris dienas mes viešbučio kambarį sugebėjome paversti kažkokiu... drabužių uraganu. Nu kitaip nepavadinsi. Pro batelius ant grindų praktiškai buvo net neįmanoma praeiti, visi staliukai esantys kambaryje užversti drabužiais, o apie vonią net nekalbu... Aš tai nieko jai nepadariau, užtat Šarlė... Ohoho. Ji per kelias dienas sugėbėjo prisipirkti kalną kosmetikos, visokių aliejų, burbulų voniai, kvepalų ir išdėlioti juos po visą vonią... Vienu žodžiu, kambary ir vonioj – chaosas. Laimė, kad dar virtuvės neapvertėm aukštyn kojom.

Bet po poros valandų šiaip ne taip susidedam drabužius, batelius ir visa kita. Apsikrovusios maišeliais nulipame į registratūrą. Grąžiname raktą.

Tada išeiname į gatvę ir pasigauname taxi. Mes tiek apsikrovusios, kad tenka pusę mantos dėti į mašinos bagažinę. Ačiū Dievui, vairuotojas buvo malonus ir nebambėjo. Dar ir padėjo!

Su Niujorku biški jau apsipratome, taigi nebešūkčiojam kaip beprotės vos ką nors pamačiusios. Šarlotė kol važiuojame tvarkosi nagus, o aš apimta transo sėdžiu ir mąstau.

Kaip gi čia bus su tuo modelio darbu? Kai pagalvoji, turėtų būti ir smagu, ir patirties daug įgytum, ir mados pramonėje suktumeisi, ko aš visąlaik norėjau. Kitą vertus, pamenu kai dar maža buvau, tai kiekvieną darbo dieną, 16 valandą, niekur nekeldavau kojos iš namų, nes rodydavo laidą „American Next Top Model“. O ten tai būdavo... Rodydavo, kaip merginos pykdavosi, kaip kartais modelis susirgdavo, žiauriai jausdavosi, tačiau vistiek darydavo nuotraukas. Kaip kartais kitos merginos net neišmokdavo žodžių, kai reikėdavo filmuotis reiklamoje. Na ten kai pažiūri tai iškart nusileidi iš svajonių pasaulio.

Ir vis dėl to aš to noriu. Noriu noriu noriu.

- Ką? – Pabudina mane Šarlotė iš transo.

- Kas ką? – Nesusigaudau.

- Ką ten burbi?

- Nieko, - atsakau išraudonuodama. Pasirodo garsiai pradėjau murmėti „noriu“. Ups...

O štai ir atvažiuojame prie naujosios gyvenvietės. Gyvensime dangoraižyje. Jėj! Nudžiungame kaip maži vaikai gavę saldainį. Taxistas maloniai pasiūlo mums padėti užtempti visus maišelius ir lagaminus.

Taigi visi trys apsikrovę daiktais įeiname į laiptinę ir išsikviečiame liftą. 16 aukštas... Kyyylame... Kyyylame... Atvažiaaavome. Išeiname iš lifto. Tada padedu savo mantą ant žemės ir iš kišenės išsiėmu raktą. Įkišu jį į spyną ir pasuku. Giliai įkvėpiu ir nuspaudžiu rankeną.

----------------------

Sveiki,
Dabar įrašus matysite biški rečiau. Taip yra todėl, kad aš rašliavoju dar vieną istoriją ir abi kurti iš karto nėra lengvas darbas. Tikiuosi suprasite. :}
P.S. Visus su šventėmis. :}}}}

----------------------